Žydinčios vyšnios

Zoologijos sode gyveno tigras. Zoologijos sodas buvo labai gražioje vietoje. Aplink buvo toli besidriekiančios žalios kalvos, žydėjo geltonos gėlės, ganėsi stirnos ir laukiniai kalakutai. Stirnos ir kalakutai vaikščiojo laisvėje, bet tigras gyveno dideliame narve su sienomis ir tvoromis. Laisvę jis matydavo, bet tik pro savo langą. Jis nebuvo prirakintas grandinėmis ir galėjo išeiti iš savo narvo kada panorėjęs, bet to nedarė, nes nebuvo laisvas savo viduje. Kai sutemdavo, jis eidavo miegoti, bet jo siela kažko nerimo. Kartais išeidavo iš narvo ir klaidžiodavo valandų valandas, kažko ieškodamas, grožėdamasis vaizdais ir jausdamas, kaip į jo plaučius patenka grynas oras, bet to, ko ieškojo jo siela, jis taip ir nerado. Kartais jam atrodė, kad jis klaidžioja ne po žalias kalvas, o po tamsų tunelį, nieko nematydamas ir eidamas, bet nesuprasdamas kur. Kažkas parašė jo gyvenimo istoriją, bet jis jos iki galo nesuprato.

Mažame kambaryje prie stalo sėdėjo mergaitė. Pro langą švietė saulė, ir ji rašė istorijas. Viena istorija buvo kaip tik apie tigrą. Smulkiomis gėlytėmis raštuotą užuolaidą pleveno vėjas. Ji įdėjo tas gėles į pasaką, pavertė jas gėlėta pieva ir pradėjo vesti ja tigrą. Pro langą šviečiančią saulę ji irgi įdėjo į pasaką, padalino ją į septynias mažesnes saules ir įkėlė į dangų, tik daug arčiau, kad atrodytų tokios pat didelės kaip ir ta, kuri švietė už lango. Ji tikėjo, kad plačioje visatoje yra daug gražių dalykų ir kad tam, kad juos galėtum pasiimti, tereikia ištiesti savo ranką, sugauti tarsi saulės spindulį ir įsidėti į savo kišenę arba širdį. Tigras buvo vienas, bet ji jautė jo sielą ir stengėsi parašyti jo gyvenimo istoriją taip, kad jis norėtų ją patirti dar ir dar kartą.

Ji darė viską, kad tik tigras išeitų iš savo narvo ir nusimestų nematomas sielos grandines. Ji norėjo, kad jis pasijaustų pagaliau laisvas ir su nekantrumu skubėtų gyventi to gyvenimo, kuris parašytas jo gyvenimo istorijoje. Kad jos pasakų tigras pagaliau atgytų ir pradėtų ją vesti gėlėta pieva ir kitais dar neišmindžiotais visatos takais, kaip kad ji vedė jį. Kad vaizdai taip greitai keistųsi, kad ji nebeturėtų laiko netgi rašyti. Kad tušinukas pats bėgiotų per tuščius lapus.

Nes gyvenimą reikia gyventi – ne stebint iš šalies, ir ne rašant istorijas. Jį reikia įkvėpti kaip orą arba kaip kvepiančių gėlių kvapą. Nes gyvenimas – kaip žydinčios vyšnios. Jis netruks amžinai – ryte išsiskleis baltais žiedais, dieną žydės, o vakare nukris lengvais žiedlapiais ir pakils į dangų kartu su paukščiais. Nes tos akimirkos, kurios prabėgs, jau niekad nebegrįš, ir tu gailėsiesi, jeigu nespėsi jų laiku įsidėti į savo kišenę arba širdį.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: