Karibų pasaka: ožka ir kaktusas

Vienoje gražioje negyvenamoje saloje gyveno ožka vardu Rytė. Kiekvieną dieną ji grauždavo sumedėjusius krūmokšnius. Ne todėl, kad jie jai labai patiko, bet todėl, kad toje saloje jokio kito maisto daugiau nebuvo. Kartais jai tie krūmokšniai taip nusibosdavo, kad į galvą pradėdavo lįsti visokios negeros mintys. Na, gal tai buvo ne tik dėl prastos mitybos, bet ir dėl kaitrios saulės – sala, juk, buvo pačiame Karibų jūros viduryje, ir vidurdienį pasidarydavo tikrai karštoka. O vandens irgi saloje nebuvo. Gerdavo ožka sūrų jūros vandenį, tačiau jis jai buvo įgrisęs iki gyvo kaulo netgi labiau nei tie krūmokšniai. Atsigeri, o tada nuo druskos norisi dar labiau gerti. Užburtas ratas. Padėtis be išeities.

Na, bet dabar rūpėjo jai ne tai. Sėdėjo ji ir svarstė, ar negalima būtų kokio nors geresnio maisto prasimanyti. Sėdėjo, sėdėjo, o saulė kepino vis stipriau ir stipriau, ir tada visai netyčia ožka pažiūrėjo į šalia besiganančias kitas ožkas ir pagalvojo… “Ne, juk, taip negalima” – vijo blogas mintis ožka į šalį. Bet saulė kepino ir kepino, ir blogos mintys tarsi savaime lindo ožkai į galvą. “Eisiu geriau atsigerti”- pagalvojo ožka. Nuėjo prie jūros ir, kai jau lenkėsi prie vandens, pamatė atplaukiantį vėžlį. “Vėžlys!” – pagalvojo ožka. Taip, tai buvo vėžlys, ir ji jau buvo jį mačiusi ne vieną kartą, bet dabar ji turėjo planą, apie kurį pačiam vėžliui, žinoma, neketino nieko sakyti.

“Ei, Karlosai (toks buvo vėžlio vardas), kaip sekasi?” Karlosas išlipo į krantą pasilabinti. “Ai, nieko”, – sako Karlosas, – „Tokį versliuką užsukau, tai šiek tiek pavargęs jaučiuosi.“ “Kokį versliuką?” – apsimetė ožka, kad domisi. “Išvežioju rytais croisants. Na, žinai, tie tinginiai turistai patys nenori anksti keltis” – paaiškino vėžlys. Dabar jau ožka nuoširdžiai susidomėjo: “O tie croisants valgomi?” “Dar ir kaip!” – patikino vėžlys – “Jeigu nori, galiu ir tau atplukdyti, tik, va, kuo tu man atsimokėsi?” “O kaktusais galima?” – ožka rezgė naują planą. Karlosas susimąstė. Turi žmonės jachtose paparčių, net ir medžių, o kaktusų jis niekada ten nematė: “Žinai, manau, kad galima”.

Ožka labai apsidžiaugė. Tiesiog nenustygo vietoje. Kitą rytą ji jau laukė krante su dideliu kaktusu. Bet vėžlio nesimatė. O nesimatė jo dėl to, kad vėžlys perprato piktus ožkos kėslus ir nusprendė gelbėti savo kailį, o tiksliau, kiautą, kol dar nevėlu. Jokio croisants verslo nebuvo. Vėžlys pamelavo. Jau sutemo, o ožka tebestovėjo ant kranto ir laukė. Nelemta jai buvo paragauti nei gardžiųjų croisants, nei kitokio gardaus maisto. Teko jai graužti sumedėjusius krūmokšnius ir toliau. Tai nereiškia, kad svajonėms nelemta išsipildyti. Tai reiškia, kad gyvenimas nėra toks kvailas kaip kad ožkai atrodė, ir kad atgal sugrįžta ne tik blogi darbai, bet ir pikti ketinimai. Kol ožka vargo su kaktusu, į kurį, beje, nemenkai susibadė, kitos ožkos netyčia rado labai gražios žolės ir skaniai papusryčiavo. Tai buvo ne pirmas kartas, kai ožka liko alkana per savo kvailą ir savanaudišką galvą. Gali būti, kad ir ne paskutinis. Kaip sako patarlė, per kvailą galvą ir kojom vargas.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: