Obuoliai

Oras buvo pilnas laumžirgių. Jie plazdeno savo baltai žaliais sparnais tarsi malūnsparniai, ieškodami kažko ant žemės. Lietus krito iš žvaigždėto dangaus ir susigėrė į mažomis lašų dydžio skylutėmis nubarstytą žemę. Bet atrodė, kad ne lietaus lašai krenta, o pačios žvaigžės. Ir krenta taip kažkur giliai, iki pat Žemės širdies. Ant šlapių akmenų šokinėjo mažytės pasakų fėjos. Girdėjosi jūros ošimas, nors jūros ir nesimatė. Kalnuotais slėniais prabėgo būrys laukinių žirgų. O gal zebrų. Iš vandens krioklių liejosi upės. Kažkur Afrikoje užsidarė žalios spalvos durys, bet ne iki galo.

Kiemo viduryje stovėjo balta staltiese užtiestas stalas su duona ir kitu valgiu. Staltiesę pleveno vėjas. Ant betoninių laiptų krašto stovėjo didelis molinis ąsotis. Metaliniais bėgiais riedėjo garinis traukinys, o šalia esančia pieva bėgo vaikai. Sustojo, pakėlė galvas į saulę ir ilgai į ją žiūrėjo, sukdamiesi aplinkui ir išskleidę rankas į šalis tarsi sparnus.

Kalnuose žydėjo geltonos gėlės. Dangumi plaukė balti debesys. Upėje šokinėjo mažos žuvelės ir lenktyniavo, kuri grečiau nuplauks į jūrą, kurios gal net nebuvo. Dulkėto kelio pašonėje apsnūdęs ilsėjosi didelis geltonų avižų laukas. Nuo ant kalno augančios obels nukrito obuoliai ir pradėjo ridentis į pakalnę. Keliu nuvažiavo senyvas vyras su pilka kepure. Bevažiuodamas jis pamatė ant kelio gulintį obuolį, sustabdė dviratį ir, pakėlęs jį nuo kelio, įsidėjo į kišenę.

Miške pradėjo tekėti saulė, ir geltoni spinduliai apšvietė rudus pušų kamienus ir samanas.  Moteris raukšlėtu veidu trynė grūdus. Gal miltams. Gal duonai, kuri jau laukė ant stalo. Gal vyrui, kuris nuvažiavo keliu. Jis atvažiuos, o duona jo jau lauks. Ir vėjas plevens baltą staltiesę. O jis nusiims savo pilką kepurę, nusišypsos ateinančiai moteriai ir padės ant stalo netyčia surastą obuolį. Iš molinio ąsočio atskris atsigerti laumžirgis. Sugrįš po pievą bėgioję vaikai ir norės valgyti. Jie ims avižinius sausainius ir dėsis juos į kišenes kaip kad vyras dėjo netyčia ant kelio surastą obuolį. Jie vėl bėgs toliau. Gal pasižiūrėti pro šalį važiuojančių traukinių, o gal į šokinėjančias žuveles. Dar sustos atsigerti. Pamatys laumžirgį. Visi apspis ratu ir ilgai žiūrės. Laumžirgis pakils nuo ąsočio ir nuskris, o vaikai nubėgs paskui.

Vyras atsilauš duonos ir kels ją link lūpų, kad atsikąstų, bet padės atgal. Jo skruostu pradės riedėti ašaros, ir jis negalės jų sustabdyti. Jos kris į žemę kaip lietaus lašai, giliai, iki pat Žemės širdies. Moteris paims jo ranką, nušluostys ašaras balta kaip staltiesė nosine ir įsidės ją į savo kišenę taip kaip įsidėjo vyras obuolį ar vaikai avižinius sausainius. Ji atneš jam vandens iš molinio ąsočio ir duos  atsigerti. Vyras paims puodelį ir kels jį link lūpų, bet vėl padės atgal. Moteris išsitrauks iš kišenės tą pačią baltą nosinę, kurią dar visai neseniai davė vyrui, ir pradės šluostytis savo pačios ašaras. Niekas nežinos, kodėl. Bet jie žinos. Žinos ir pasakų fėjos. Nes jos tą obuolį ant kelio ir padėjo.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: