Gėlėta antklodė

Buvo gana ankstyvas vasaros rytas. Už lango švietė saulė. Išdykęs saulės spindulys nepastebėtas įsmuko į penkiametės Amelijos kambarį ir pradėjo kutenti jai žanduką. Mergaitė pagalvojo, kaip būtų smagu išbėgti į lauką ir pažaisti, bet kartu buvo labai gera pasivartyti minkštuose, mamos išlygintuose pataluose, ypač kai saulės spindulys ją taip meiliai glostė, kaip kokį katiną.

Katinus Amelija mylėjo, nors ir neturėjo nei vieno. Ji pažvelgė į gėlėtą antklodės užvalkalą ir pagalvojo, kaip būtų gerai, jeigu dabar ant jo gulėtų koks pūkuotas katinas. Arba ne pūkuotas, o koks nors visai paprastas – baltas su juoda ausimi. Ji jį pavadintų Ausiumi. Jeigu katinas ten būtų gulėjęs, būtų gal mergaitė dar taip greitai iš lovos nesikėlusi ir išbėgusi į lauką bent pusvalandžiu vėliau. Būtų ji glosčiusi katiną, o saulės spindulys ją ir būtų visi trys džiaugęsi, koks laimingas gali būti gyvenimas. Tačiau katino ant gėlėtos antklodės nebuvo.

Bevažiuodama dviračiu gatve, o tiksliau šaligatviu (juk, Amelijai buvo vos penkeri), Amelija pamatė prie konteinerio po šiukšles besirausiantį katiną. Tai buvo baltas katinas su juoda ausimi. Net tuo neabejokite – tai buvo ne kas kitas, o Amelijos Ausius. Ir kaip jis čia atsirado? Juk, dar visai neseniai gulėjo ant gėlėto užvalkalo. Mergaitė negalėjo atsitokėti iš nuostabos. „Kodėl išbėgai? Kodėl manęs nepalaukei? Aš gi būčiau ilgai neužtrukusi“ – paklausė ji šypsodamasi. Katinas atsisuko ir pažvelgė į mergaitę su dar didesne nuostaba. Jis jau ir pats gerai nebesuprato, ar buvo labiau nustebęs ar alkanas. Neturėjo jis nieko burnoje nuo pat praeitos dienos ryto. Bet situacija buvo tiek beviltiška (prie konteinerio rado vos kelis riebaluotomis spurgomis išteptus maišelius), kad nusprendė surizikuoti. O tiksliau katinui nieko net nereikėjo pačiam spręsti – jo gurgiantis pilvas nusprendė už jį.

Tebežiūrėdamas į mergaitę, katinas gailiai sumiaukė. Mergaitę tas miaukimas pervėrė nuo galvos iki kojų. Tarsi tik dabar ji būtų pagaliau pabudusi iš miego. Dabar ji suprato, kad katinas alkanas. „Oi, aš tau, juk, pusryčius pamiršau padaryti!”- būtų sušukusi penkiametė Amelija. Bet penkiametės Amelijos jau nebebuvo. Dabar Amelijai buvo septyneri, o gal net ir daugiau. Ji pakvietė katiną, paėmė jį ant rankų ir parsinešė namo. Katinas net nebandė priešintis. Mergaitė jam atrodė tikrai verta pasitikėjimo, o be to, jis neturėjo, ką prarasti. Namų jis neturėjo, o pilvas gurgė iš alkio. Vienintelis turtas, kurį jis turėjo, tai buvo kelios leisgyvės blusos, kurios jam kartais nedavė ramybės, tačiau dėl jų jis pergyveno mažiausiai – jei kokia netyčia ir pasimes, tai bus visiems nuo to tik geriau. Katinui bus geriau, nes nereikės eikvoti paskutinių jėgų, kad ją sugautų, o blusa, juk, irgi turėtų kur kas laimingesnį gyvenimą, jeigu jos globojamas katinas būtų bent kiek apkūnesnis.

Mergaitė, parsinešusi katiną į namus, surengė jam tokią puotą, kokios jis nebuvo nei regėti regėjęs, nei sapnuoti sapnavęs. Sakoma, kad kai gaidžiai lesa, tai viena akimi žiūri į maistą, o kita stebi, ar neatskrenda koks plėšrus paukštis. Taip ir Ausius – viena akimi žiūrėjo į maistą, o kita stebėjo aplinką, tarsi bandydamas įsitikinti, ar jis tikrai nesapnuoja ir ar netyčia iš alkio numiręs nepateko į kokį nors kačių rojų.

Bet viskas atrodė tikra. Taip pat tikra kaip tie du konteineriai ir riebaluotomis spurgomis ištepti maišeliai. Arba kaip tas šluotražis, kuriuo jam vakar uždrožė pikta turgaus prekiautoja. Kartais Ausius nesuprasdavo žmonių. Turėjo ji kelis kibirus tokių puikių ir gardžiai kvepiančių žuvų, bet nei pati jas valgė, nei Ausiui davė. „Na, bet tiek to tų žuvų“, – pagalvojo Ausius, – „bus gerai ir vakar kepti kotletai“. Na, nepagalvojo jis taip, nes net nežinojo, kas tie kotletai, ir jam tikrai rūpėjo netgi mažiau nei blusos, kokio senumo jie buvo, bet apie žuvis tikrai, beėsdamas kotletus, visai pamiršo. Mergaitė žiūrėjo į katiną, katinas į kotletus, ir visi trys (įskaitant katino pilvą) džiaugėsi, koks laimingas gali būti gyvenimas.

Tačiau katinui pagulėti ant gėlėtos antklodės taip ir neteko. Netrukus persivalgiusį Ausių užtiko mergaitės tėvai ir išspyrė jį lauk. Mergaitė vėl ir vėl bandė jį parsinešti, kol galiausiai vieną dieną jos tėvas įdėjo katiną į maišą, nuvežė kažkur į mišką, esantį už miesto, ir ten paleido. Gal jam vakarykščių kotletų buvo gaila, o gal jis pats niekada nebuvo penkerių metų arba buvo, bet pamiršo kaip tas katinas žuvis. Daug dienų, savaičių, mėnesių, o gal net metų vaikščiojo Amelija ta pačia gatve, o tiksliau šaligatviu (nors jai jau buvo seniai ne penkeri), tikėdamasi, kad vieną dieną pamatys savo Ausių, tačiau Ausiaus niekur nebuvo. Gal jis buvo kokiame nors kačių rojuje ir valgė ten puikias ir gardžiai kvepiančias žuvis. O gal net gulėjo ant gėlėtos antklodės.

Apie tai galvodama, Amelija džiaugėsi, bet kartu jai tebeskaudėjo širdį dėl tokio tėvo poelgio. Tą dieną jos vaikystę išvežė kartu su Ausiumi į mišką ir ten paliko, ir ji jau niekada iš ten nebesugrįžo. Amelija ir toliau miegojo minkštuose, mamos išlygintuose pataluose, tačiau daugiau niekada nesiklojo gėlėta antklode ir niekada nesvajojo, kad ant jos gulėtų katinas – nei baltas su juoda ausimi, nei joks kitoks. Kai niekas nematė, gėlėtą užvalkalą ji suvyniojo ir paslėpė ir niekada niekam nesakė, kas su juo atsitiko. Kai vieną dieną, eidama į mokyklą, Amelija pamatė ant šaligatvio miegantį žmogų, ji sustojo, ištraukė iš kuprinės gėlėtą užvalkalą ir tarė: „Čia tau. Ausiui jau jo nebereikės. Jis dabar turi geresnį.“

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: