Nuogos šakos

Ty… lu. Tam… su. Senamadiškas laikrodis hipnotizuoja pasaulį, o iš sienos iššokusi gegutė rėkia, kad tai ne jos vaikai. Pro plyšį sienoje žvilgčioja nuogos šakos, ir maivosi lyg prieš veidrodį mėnuo nuplautu veidu. Į kambarį įsisiurbęs vėjas taršo sudžiūvusias kačpėdėlių garbanas. ..

–         Imtum ir prasmegtum skradžiai žemių, – įsmeigia balsas peilį tylai į nugarą.

Laikrodis toliau mėto švytuoklę, bandydamas pasiekti kambario kampus, o voratinkliai dreba, žbelgdami į vis ilgėjantį šešėlį. Žaizda nekraujuoja, nes tyla – tai amžinybės lavonas, sustingęs beprasmybės akimirką.

–   Bet negali… – neviltis dedasi maniako kaukę. – O kodėl?.. Nes tavo kūnas – ne vanduo…

Prisiminusi vandenį, ranka bando pakilti ir drebėdama siekia stiklinės. Pilkas raukšlėtas veidas, patekęs mėnulio nemalonėn, tampa pajuokos objektu. Stiklinė krūpteli nuo tvirto suspaudimo ir lyg sugautas paukštis be sparnų krinta žemėn. Pažyra dulkėse stikliukai, ir troškulys nusiskandina nevilties laše.

–   Aš neverkiu, nes mano kūnas išdžiūvęs kaip šakos, laukiančios, kada galės apsirengti mano kambariu.

Beprasmis monologas išgąsdina vėją, ir šis pabėga. Žmogaus šešėlis, pagimdytas mėnesienos, nėra matęs milžinų, todėl jaučiasi esąs didis.

Iš tamsos išnyra juodas sustiręs kačiukas ir dreba, žvelgdamas į didelę pasišiaušusią pabaisą ant grindų, anapus stiklo. Jis gailiai miaukia, ir tyla susigūžia nuo pasikartojančių smūgių. Mėnesiena bado žmogystai akis lyg skaudi tiesa, bet šmėkla besugeba tik užsimerkti. Užsimerkusi ji bandytų prasmegti skradžiai ir iš bedugnės išsitraukti abejingumo kaukę, bet tada veidas pasidengtų vienatvės ženklais. Kačiukas tebemiaukia.

Raukšlėti pirštai tvirtai suspaudžia paklodę, ir paliegęs kūnas bando atsikelti. Jis palieka savo guolį ir drebančiais žingsniais pasiekia langą. Sustiręs kačiukas šmurkšteli į vidų. Žmogysta vėl eina – slenka guolio link, sustodama ir giliai kvėpuodama nuo dulkių dūstančiu oru.

Susidėvėjusios kojos neatlaiko ir sulinksta, parklupdydamos šešėlį ant bespalvių šukių. Šiurkštūs pirštai stipriai suspaudžia paklodę, o kačiukas gulintis priešais gailiai žiūri į skausmo perkreiptą veidą. Šešėlis bando atsikelti, bet negali. Gegutė iššoka iš sienos ir ima rėkti, kad tai ne jos vaikai, nes beprasmę prigimtį būtina išrėkti.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: