Kamelija

Mirtis jos ieškos, bet nesuras

Stambūs sliekai pradėjo lįsti iš žemės, gaivališkai rangydamiesi ir sliekams būdingomis gleivėmis liesdami vieni kitų kūnus. Žvejys būtų nusišypsojęs sau į ūsą. Čia žudikų nebuvo. Vien tik tamsa, pasiguldžiusi ant gyvenimo stalo tebekvėpuojantį kūną, su mirčiai būdingu šaltakraukiškumu darė skrodimą. Nusiplakime negyvai ir būsime išganyti!.. Tegul susirenka viso pasaulio gaivalai ir minta tuo, kas dar iš tavęs liko. Langai tylėjo. Po lietaus sliekams pritrūko oro ir jie pradėjo lįsti, judindami mirusius sodo lapus. Skubėjo į puotą.

O lapai vis juda ir juda…

Tai kas, kad tavo gėlė – kamelija? Tu net nežinai, kaip ji atrodo. Mirti taip lengva ir saldu… Susirenka maitvanagiai ir vogčiomis pradeda plėšyti tave į gabalus. Ištrauki meškere žuvį iš vandens ir tyčiojiesi iš jos kvailo likimo. Ko lindai, kvaiša, į vandenį? Mes spėjom iš jo iššliaužti, o tu likai mirkti. Nupjausim tau galvą, kad pajaustum, kaip nekaltam žmogui atliekama giljotina. Padarysim skrodimą, ir tu pati pamatysi, kad tai tik vaikų žaidimas – kūno pjaustymas. Žinau, yra žmonių, kurie skuta žvynus gyvoms žuvims. Karmos dėsnis.

O lapai vis juda ir juda…

Akys drėgnos, lyg ant jų būtų ką tik palyta. Skrodimas – tik laiko klausimas. Jos matys parduotuvių vitrinose vestuvines sukneles, bet tai bus gedulo rūbai. Mama mirtie, pasiimk mane į savo įsčias! Surask virkštelę, ir aš vėl liausiuosi kvėpavusi. Tu paleidai į platųjį pasaulį, sakei – eik. Aš atėjau, bet nežinau, ką daryti toliau. Aš grįžtu atgal, kad tu man paaiškintum.

O lapai vis juda ir juda…

Aš susiriesiu į mažą kamuoliuką, taip lyg būčiau motinos įsčiose. Manęs niekas nenuskriaus, aš – ežiukas. Bespyglis ežiukas, embrionas. Aš vystanti kamelija, besiriečianti į kamuoliuką. Nuleidžiu galvą ir lenkiuosi prie žemės. Mama mirtie, mama žeme, priimk mane! Priglausk prie savo virpančios širdies, nes man labai šalta…

O lapai vis juda ir juda…

Aš sugrįšiu atgal į mane pagimdžiusios motinos įsčias. Aš neleisiu savo vaikų ten, kur per daug sunku ilgam pasilikti. Tūkstančiai mažų širdelių plaks, maldaudamos numalšinti jų gyvybės troškulį, bet žalia oazė – tik eilinis dykumos miražas. Visos jos prijungtos prie dirbtinių apratų. Jos nenori plakti. Jos kviečiasi mirties, nes tai vienintelis vardas, kurį jos žino.

O lapai vis juda ir juda…

Ateik, pasimelsk ant mano kapo. Tuo metu aš vėl turėsiu vienintelį troškimą – gimti.

O lapai vis juda ir juda…

Gyvenime, ieškok manęs, jei tau  nesvetimas mano vėstantis kraujas!.. Mano mėlstančios lūpos tars tave, kaip tariamas šventas Alacho vardas prie ką tik gimusio kūdikio.  Nusiplakime ir būsime išganyti!.. Gyvenkime, nes visi kiti keliai veda į mirtį.

O lapai vis juda ir juda…

Mama mirtie, priimk mane atgal į savo įsčias, nes man labai šalta…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: