Muilo burbulai

Danguje skraidė du burbulai. Beveik tokie pat kaip tie, kuriuos vaikai išpučia iš vandens ir muilo, tik daug didesni ir šviesesni. Jie neskrido ten, kur vėjas juos nešė, bet ten, kur patys norėjo, ir nesubliuško vos atsiradę. Jie apskritai neatsirado. Jie visada ten buvo ir gyveno amžinai.

“Mama, kodėl burbulai subliūkšta?” – paklausė muilo burbulus pūsdamas vaikas. Bet mama atsakymo nežinojo. Ji nežinojo, kur dingsta burbulai, kur dingsta žvaigždės iš dangaus, kai saulė pateka, ar netgi kur važiuoja pro šalį skubantys traukiniai. Moteris susimąstė, kad apskritai yra labai daug dalykų, kurių ji nežino. Pažiūrėjo į dangų. Tuo metu kaip tik iš po debesų išlindo saulė. Gal ir muilo burbulus apšvies. Bus tokie pat kaip tie, kurie danguje gyvena.

Vaikas padavė jai muilo burbulus ir sako: “Mama, dabar tu pūsk!” Moteris buvo vis dar susimąsčiusi ir pati sau nusistebėjo, kaip gi vis dėlto vaikai moka džiaugtis gyvenimu. Juk, ji netgi neatsakė į jo klausimą, bet jis pučia burbulus ir toliau, tarsi tikėdamas, kad net jeigu burbulai subliūkšta, tai jie daro dėl labai svarbios priežasties ir kad tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia pūsti naujų. Vaikas nugriūna, o tada atsistoja ir eina toliau. Saulė pasislepia ir vėl išlindusi šviečia. Taip ir suaugęs žmogus – nusišluosto ašaras, susideda jas į kišenę ir vėl šypsosi.

Burbulai, gyvenantys danguje, žinojo, kad jie irgi subliukš, kad pasiklys tarp daugybės neatsakytų klausimų ir kartais keliaus traukiniais, patys nežinodami, kur jie važiuoja. Bet jie žinojo, kad nesvarbu, kiek kartų jiems tektų nugriūti ir kiek ašarų surinkti į skylėtas kišenes, kad ta akimirka, kai jie išpūs savo pirmą burbulą ir stebės, kur jis skrenda, bus šviesesnė už tūkstantį saulių ir netgi juos pačius, kai dar danguje gyveno. Nes gyvenimas – tai ir yra saulė, niekada nesubliūkštanti, gyvenanti amžinai. Ji nukrenta kiekvieną vakarą ir vėl atsikelia ryte, nes jai irgi įdomu, kur tas burbulas nuskris.

Tai ir yra gyvenimas – kaip danguje, taip ir ant žemės. Ir taip, kaip saulė atsikelia kiekvieną rytą pažiūrėti, kur nuskris burbulas, atsikelsi ir tu. Nes tau bus įdomu pažiūrėti, kur jis nuskris. Nes dėl tavęs šviečia saulė. Nes pats gyvenimas irgi egzistuoja dėl tavęs. Nes tu ir esi gyvenimas – kaip danguje, taip ir ant žemės.

Advertisements

One response to “Muilo burbulai”

  1. Asta says :

    Taip gera pasidare paskaicius 🙂

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: