Žalia linija

Baltos grindys, baltos sienos, patalai, spintelės… Net vaizdas, atsiveriantis į ligoninės kiemą, baltas. Gal čia korektorius pasidarbavo ant šlykščiai prikeverzoto lapo, o gal kalta ,,Senelės pasaka”: ,,Balta balta, kur dairais…” Ieškau kontrasto, bet net ir numirėlio veidas įsiliejęs į visumą. O gal jo tiesiog neišskiriu, nes akys pilnos ašarų.

Gulėk, gulėk. O žinai, aš tau rožę… baltą atnešiau. Ne, nieko tu nežinai… Kartą numirėliu tapęs… Na, tiek to, ne aš – Dievas, ne man tave ir teisti. Adomai, klausyk, ar ten, danguj, irgi taip balta? Jaučiu, ten tikras rojus – gal net milteliai balti ant medžių auga. Juk obuolių tu tikrai neliestum, o tas šlamštas – visai kas kita, ar ne?..

Taip, angele tu mano, sakiau aš tau, kad net ir Dievo išrinktieji, jam sunkiai nusidėję, nukeliavo į pragarą. Kažin, kiek amžių jie jau ten šildosi – trečią dieną tikrai nebeprisikėlė. Tu irgi ne – jau mėnuo, kaip žaidi tą kvailą žaidimą. Visai kaip seniau, vaikystėj: būdavo, prižadi rytoj numirti ir kitą rytą kelk nekėlęs – guli sustingęs keletą valandų, nors tu ką. Ir kodėl tu taip darydavai? Juk žinojai, kad aš labai pyksiu – ir dabar pykstu…

–   Adomai, kelkis, pavėluosi į paskaitas!

Laikrodis pypsėdavo gal dešimt minučių , bet tu nekreipdavai į jį nė mažiausio dėmesio, nors iš žaidimų amžiaus jau seniai buvai išaugęs. Kažin, ką tu ten taip sapnuodavai. Turbūt mintyse buvai už tūkstančio vandenynų, o gal net ir toliau.

Vis dėlto ne taip toli, kaip dabar – tas keistas daiktas pypsi jau visą amžinybę. Laikrodžio baterijos jau seniai būtų pasibaigę, bet čia ne laikrodis ir dar, beje, įjungtas į elektros tinklą. Valandų jame dar neišmokau skaityti, tik žinau, kad, kol ciferblate nepasirodys tiesi žalia linija, tol tu būsi teoriškai gyvas.

Taip, negerai, kai yra teorija, bet nėra iš jos jokios apčiuopiamos naudos. Belieka ją skaityti ir skaityti vis iš naujo, viliantis, kad kažkada galų gale sušuksi: ,,Eureka!”

Parodyk ranką tu, neklaužada… Matai, koks tu dabar – bejėgis, kaip ką tik gimęs kūdikis. Aš visiems skaitydavau iš delno gyvenimą, bet tu man savojo taip ir neparodei. Na, duokš – šį kartą tikrai nepabėgsi…

O tu dar ne toks ir beviltiškas numirėlis – ranka visai kaip normalaus žmogaus. Gyvenimo linija… Kas čia dabar?! Ar tu tikrai paspaudei mano ranką, ar man jau vaidenasi?.. Nagi, Domai, jei jau pradėjai kažką sakyti, tai ir baik! Juk žinai, kaip man nepatinka žmonės, nutylantys vidury sakinio.

O, Dieve, kaip aš tave myliu!..

–   Seselės – kas nors!.. Mano brolis!..

Jis gyvas… Prakeiktas vaikėzas – vėl sumanė su manimi pažaisti… Na, aš tau dar parodysiu!.. Ne, iš pradžių kaip reikiant iškaršiu tau kailį – mes visi čia taip nervinamės, o jis sau juokus krečia!.. Kažin, ar pasaulis žino, kokia aš šiandien laiminga? Noriu, kad visi žinotų – išeisiu į balkoną ir išrėksiu savo džiaugsmą sustingusiai žiemai…

Kas… kas… čia dabar darosi?..Kas tam prakeiktam aparatui? Ištrinkit tą liniją ar bent korektorium užtepkit..! Ne, ką jūs darot?? Kam dedat baltą paklodę ant mano brolio?!.

Jums labai gaila? Gaila ko?! Jis gyvas… Aš nebematau žalios linijos – viskas susiliejo į baltą visumą. Nebežinau, kas kaltas: ar ašaros, ar ,,Senelės pasaka”: ,,…bet senelė užumigo…” Ir nesuspėsiu sužinoti, nes mane balti žmonės išveda į nežinią…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: