Vabalas ir jo smilga

Po smilga gyveno vabalas. Kiekvieną vakarą ant jos viršūnės nusileisdavo angelas ir palinkėdavo labos nakties. Kai jis atsiguldavo ant šaltos žemės, prieš jo akis atsiverdavo beribis žvaigždėtas dangus. Jis žiūrėdavo į jas ir galvodavo: ,,Tiek daug žvaigždžių… Gal jose taip pat gyvena tokie pat vabalai kaip aš?.. Gal ir jie miega po atviru dangumi ir jaučiasi vieniši?..”

Vabalas taip ir nesužinojo teisingo atsakymo, bet angelas kiekvieną vakarą jį lankydavo, kaskart įkeldamas į dangų po vieną naują žvaigždę, kad jis nesijaustų vienišas.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: