Sudžiūvusi duona

36415_410107502759_7781271_n

Saulė ritosi padange. Ant jos skruosto gyveno vėjo bučinys. Tylėjo visi kaimo šunys. Jis ėjo, nežinodamas, kur. Kartais sustodavo ir ilgai dairydavosi į išartus laukus. Išeiti nelengva. Pasilikti nelengva. Išeini lyg pasakoj į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Išeini lyg šuo, nujausdamas artėjantį galą. Eini taip ilgai ir taip toli, kad pamiršti, kas esąs ir iš kur. Gali iš naujo pasirinkti sau vardą, namus, draugus ar šiaip pažįstamus. Gali įeiti į kaimyno trobą, atsisėsti prie stalo ir valgyti karštus barščius lyg savo. Gali išeiti ir niekad nebesugrįžti tuo pačiu keliu. O gali susigalvoti, kad išėjai labai toli, tarsi net į kitą kokią tolimą planetą, tarsi beeidamas virtai visai kitu žmogumi. Išėjai ten, kur tavęs niekas nepažįsta ir kur tu dairaisi į žmones ir į daiktus, tarsi matytum juos pirmąkart gyvenime. Atsisėdi už stalo, kažkada seniai savo paties rankomis padirbto, ir valgai sudžiūvusią duoną. Pats čia atėjai, išklajojęs visas žmogui prieinamas vietas. Ir dabar tu būsi laimingas, nes turi viską, ko visad taip troškai.

Sustojo. Žiūri į saulę. Ji jau ruošiasi miegoti. Gražus vakaras pasitaikė. Gal vienintelis toks. Ar saulė dabar jį mato? Ar jai irgi kartais kyla noras išeiti kažkur labai toli? Ar ji mato, kaip jai vos pasirodžius, pasikeičia visas pasaulis? Ar supranta, kad kiekvieną dieną pradeda geru darbu ir baigia geru darbu? Ar jai tas visai nesvarbu?.. Jis norėjo žinoti. Juk labai įdomu matyti pasaulį, kaip jį mato saulė, nusileisdama žemyn, o paskui ryte vėl kopdama į debesis. Iš aukštai turbūt viskas kitaip atrodo. Būti vieną dieną saule ir nebūti Jonu ar kokiu ten Petru, ar Seimo nariu. O gal ir Seimo nariu būtų įdomu pabūti. Visur po truputį. O paskui vėl sugrįžti į savo trobą, atsisėsti už kažkada seniai savo paties rankomis padirbto stalo ir valgyti sudžiūvusią duoną. Taip, lyg pats viską būtum sugalvojęs. Saulė žiūrėtų iš dangaus ir norėtų bent vieną dieną būti Jonu ar Petru, o gal ir Seimo nariu. Juk įdomu. O paskui vėl sugrįžti į dangų ir kiekvieną dieną kartoti saulėtekio-saulėlydžio ritualą. Daug pasaulio matymo galimybių, o tu vienas. Ir kaip gerai, kad būtent taip. O galėtų būti atvirkščiai. Bet nėra, ir tu pats tą sugalvojai.

Saulė ritosi dangumi ir apie nieką negalvojo. Ji buvo viena, o pasaulio matymo galimybių daug. Ji irgi pati tą sugalvojo, bet apie tai nežinojo. Niekas jai to nepasakė. Sodybų medžiai buvo nusidažę įvairiausiomis spalvomis, tarsi nutapyti. Juk ruduo. Bet ji kėlėsi ir ėjo gulti, tikėdama, kad taip būna tik vieną kartą. Jai niekas nepasakė, kad mato tuos pačius medžius kiekvieną dieną. Saulei tai buvo nepaprasta, nes ji viena ir gyvenimas vienas. Taip nesugalvotų nei Jonas, nei koks ten Petras, net jei išrinktų juos abu į Seimą. Taip smagu būti saule ir žvelgti į žemę. Eini miegoti, bet rytoj vėl atsikelsi pažiūrėti, kaip atrodo pasaulis. Toks jis būna tik vieną kartą – pats tą sugalvojai, tik nežinai, nes niekas tau to nesakė.

Kol buvo išėjęs, sudžiūvo duona. Kaimyno žmona jau baigė virti barščius. Karštų barščių jis nenorėjo – nieko kito, išskyrus tai, ką buvo palikęs. Sudžiūvo duona – na, ir kas, jis pats taip buvo sugalvojęs, tik nežinojo, nes niekas jam to nesakė. Ir jūs nesakykit – tegul viskas klostosi savaime kaip danguj, taip ir ant žemės. Eini miegoti, bet rytoj vėl atsikelsi pažiūrėti, kaip atrodo pasaulis.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: