Saulės iš medaus

36415_410109192759_1162203_n

Svajonei,

kuri veda ten,

kur pati dar nė karto nebuvo

Kas neramina tavo širdį? Ant tavo lūpų sėdi angelas ir plazdena savo permatomais sparnais. Mano sielą atneš tau vėjas iš supustytų smėlio kopų. Pavaikščiok su manimi po lankas tamsioje mėnulio pusėje, kur Žemės nesimato. Iš rugių spalvos kasų byrės smėlis, bet rytas niekad neišauš. Tarp pirštų pradės tirpti pavasarinis medus ir tu norėsi jo paragauti – kaip vaikystėj.

Aš miegosiu. Nuvaikyk nuo mano veido drugelius. Tegul atsisveikina su savo vaikais ir skrenda džiaugtis gyvenimu, nes ši diena jiems paskutinė. Sutik mane rasotoj kaimo pievoj, kur rasos lašely supsis ką tik gimęs kūdikis. Iš medaus jis nulipdys saulę ir savo gležnomis rankutėmis įkels į dangų. Angelas šypsosis ir šokinės nuo vieno žiedo ant kito. Kūdikis atkartos angelo šypseną ir krykštaudamas lipdys vis naujas ir naujas saules ir kels jas aukštai į dangų.

Aš suvyniosiu savo sielą į baltą žilagalvės močiutės skarelę ir paliksiu prie tavo durų slenksčio. Traukiniai išvažiuos, lapai ims trauktis nuo šalčio. Aš klaidžiosiu veidrodiniame labirinte ir nežinosiu, kur tavęs ieškoti, bet kai praversi duris, aš jau būsiu atėjusi. Pro tavo langus ir duris pradės skverbtis visos saulės ir tu pradėsi tikėti, kad gyvenai ne toje mėnulio pusėje.

Sėdi angelas ant tavo lūpų ir šypsosi. Jis visa tai žinojo.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: