Rotveileris ir jūra

Sėdi vaikas baloje ir pilsto vandenį į kiaurą kibirėlį. Kaitrios vidurdienio saulės iškankintas rotveileris sėdi priešais ir laukia. Jis žiūri į vaiką ir vis laukia. Rotveileris žino, kad kibirėlis kiauras, bet nemoka žodžiais reikšti savo minčių, todėl tik žiūri apdribusiomis akimis į vaiko akis. Jam nusibosta taip beprasmiškai laukti ir atsistojęs nueina pasiieškoti pavėsio. Eiti reikės toli, nes paplūdimy nėra nė vieno medžio, nė vieno šešėlio. Rotveileris tą žino, todėl dar kartą atsisuka į vaiką – jis tebepilsto vandenį. Rotveileris jau nebesugrįš – per ilgas kelias tokią karštą dieną.

Vaiko drabužėliai visi permirkę. Jis pila vandenį į kibirėlį, o šis vis išbėga į tą pačią balą. Vaikas žino, kad reikia pripilti kibirėlį vandens ir nešti į duobutę, kurią pats iškasė baltame smėlyje. Dabar jis nebeprisimena duobutės, tik pilsto vandenį.

Kažkur sukrykščia į jūrą bėgančios mergaitės, vaikas pakelia galvą ir žiūri jūrai į akis. Jis keliasi iš balos ir vis pargriūna. Vaikui sunku pakilti, nes iš rankų nepaleidžia kibirėlio. Atsistojęs jis eina jūros link. Basos kojos įklimpsta į purų smėlį, ir vaikas vėl suklumpa. Į burną patenka smėlio, bet jis to nejaučia ir atsikėlęs vėl eina.

Vanduo šaltas, todėl vaikas staigiai įkvepia oro, bet vis tiek brenda gilyn. Jis bando pasemti su kibirėliu vandens, bet šis vis išbėga. Vaikas pažiūri jūrai į akis ir mato ten daug vandens, todėl eina tolyn. Jam šalta, daug šalčiau negu anksčiau, nes kelnės jau buvo šlapios, o dabar vanduo sulig liemeniu.

Baltos kojos mažais žingsneliais juda pirmyn baltu dugnu. Jos trumpam sustoja ir vėl eina. Dešinioji žengia dar vieną žingsnelį, o kairioji užkliūva už dugno akmenų. Vaikas suklumpa ir, nepaleisdamas iš rankų kibirėlio, veidu teškiasi į vandenį. Jis nebeatsikelia, ir jūra sudrumstą vandenį užkloja nauja banga.

Rotveileris miega pavėsyje, bet jo užpakalinė koja retkarčiais trūkčioja. Jis sapnuoja vaiką, sėdintį baloje ir pilstantį vandenį. Rotveileris mato, kaip vaikas semia iš balos vandenį ir pila jį į kibirėlį. Pila ir pila, ir vandens kibirėlyje vis daugėja – jau tuoj bus pilnas.

Rotveileris pašoka. O kas, jei vaikas vis dėlto pripylė kibirėlį. Tada jis atsistos ir turės palikti balą, kurioje tiek laiko sėdėjo. Rotveileris bėga, ir jam spaudžia širdį: jis gulėjo pavėsyje, o vaikas mirko baloj, kankinamas kaitrios saulės, ir pilstė vis vandenį, nors kibirėlis buvo kiauras.

Rotveileris pasiekia kopų šlaitą ir sustoja. Toje vietoje, kur jis paliko vaiką, susirinkusi žmonių minia. Jis staigiai įkvepia oro, kaip vaikas pirmąkart įbridęs į šaltą vandenį.

Rotveileris pakelia galvą ir žiūri jūrai į akis. Jos sako, nieko nemačiusios, bet rotveileris netiki. Jis žvelgė vaikui į akis, bet jos melavo. Melavo ir jūros akys, kai vaikas į jas žvelgė – rotveileris to nežino, bet vis tiek jomis netiki.

Kažkas žiūrės rotveileriui į akis ir taip pat netikės. Tada jo gyvenimas pavirs tokiu pat bereikšmiu kaip vandens pilstymas į kiaurą kibirėlį, tik dabar viskas bus kitaip, negu buvo vaikui. Visi tikės melu, ir tik vienas rotveileris žinos tiesą. Jis negalės užmiršti skaudžios kaltės, kaip kad vaikas užmiršo duobutę, bet vis tiek pilstys vandenį į kiaurą kibirėlį.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: