Raudoni kaspinai

Prie dulkėto kelio augo kreiva pušis. Po ja dažnai ateidavo pasėdėti senyvo amžiaus žmogus. Kiekvieną savaitgalį jis važiuodavo į miestą ir eidavo į turgų apsipirkti. Kiekvienąkart jis pirkdavo vis tą patį – septynis raudonos spalvos kaspinus. Grįžęs iš miesto, jis užrišdavo juos ant žemai nukarusių pušies šakų – kievieną dieną po vieną kaspiną. Pakeliui į stotelę, jis pasėdėdavo po pušimi, nurišdavo senus kaspinus, įsidėdavo į kišenę ir, nuvažiavęs į miestą, užrišdavo juos ant parke augančio beržo. Nuo beržo kaspinų jis niekada nenurišdavo, todėl medis buvo beveik raudonas. Kiekvienąkart, nurišęs kaspinus nuo pušies, žmogus paglostydavo jos šiurkštų kamieną ir sakydavo: „Viskas bus gerai. Aš sugrįšiu.“ Pušis jo visada labai laukdavo, nors kartais ir būdavo baisu, kad jis nebegrįš arba kad grįš, bet naujo kaspino neužriš. Apie beržą ji nieko nežinojo ir niekada net nebuvo pagalvojusi apie tai, ką jis daro su nurištais kaspinais. Galbūt kitiems tai atrodė kaip rutiniškas ir visiškai beprasmis ritualas, bet nei pušiai, nei žmogui taip neatrodė. Pušis kaspinų niekada neskaičiavo ir kiekvieno laukdavo tarsi tai būtų pats pirmasis. O žmogus giliai širdyje tikėjo, kad ateis diena, kai pušis jo lauks ir džiaugsis, bet daugiau nebebijos. O kaipgi beržas, paklausite. Vis dėl to, ši istorija ne apie beržą, o apie baimę prarasti tai, kas tau labai svarbu ir brangu. Ant beržo jis rišdavo kaspinus paprasčiausiai dėl to, kad daugiau neturėjo, kur jų dėti, o išmesti buvo gaila.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: