Mėnulis ir tvenkinys

Nedideliame vandens telkinyje plaukiojo žuvys. Ne auksinės ir ne metalinės. Paprastos žuvys. Tiesą sakant, jos ir pačios nežinojo, kokios jos, nes niekas joms nepasakė, o veidrodžio tvenkinyje – nei didelio, nei mažo – nebuvo. Tik tvenkinio paviršius buvo kaip veidrodis, ir mėnulis dažnai mėgdavo į jį pasižiūrėti. Ne todėl, kad būtų buvęs koks pamaiva ar būtų ruošęsis eiti į pasimatymą, bet todėl, kad buvo vienui vienas. Kartais matydavo savo atvaizdą, o kartais sušmėžuodavo ir vandenyje plaukiojančios žuvelės.

Vieną kartą pamatė viena žuvelė nusiminusį mėnulio veidą ir paklausė: „Mėnuli, kodėl tu toks liūdnas?“ Žuvelės gyveno vandenyje ir kaskart, žiūrėdamos į dangų, pavydėjo mėnuliui. Juk, jis tiek daug erdvės turi – visą dangų – ir gali matyti visą platųjį pasaulį. O žuvelės gyveno visą savo gyvenimą tvenkinyje ir net nežinojo, kas dedasi jo pašonėje. Bet mėnulis, nors ir turėjo visą platųjį pasaulį prieš savo akis, jautėsi labai vienišas. Žuvelių buvo daug ir jos visada leisdavo laiką viena kitos draugijoje. Net ir žvaigždžių buvo daug. O mėnulis vienas. Kartais jam taip norėjosi nukristi iš dangaus. Svajodavo, kaip ridentųsi kokiu keliu ar pieva, susirastų sau draugų. O kartais svajodavo, kad galėtų nukeliauti kur nors toli, į kitą Saulės sistemą ar galaktiką ir susidraugauti su kitu mėnuliu. Galbūt būtų net nereikėję kitos Saulės sistemos ar galaktikos – būtų pakakę nukeliauti iki kitos planetos, apie kurią sukasi koks nors mėnulis. Ne auksinis ir ne metalinis. Paprastas mėnulis. Gal jis irgi nežinotų, koks yra, nes niekas jam būtų nepasakęs. Bet jis jam pasakytų.

Bet kartu jis suprato, kad kaip žuvelėms sunkiai sekasi jį suprasti, taip ir kitam mėnuliui, visą savo gyvenimą gyvenusiam visiškai kitokioje aplinkoje, būtų jį suprasti nelengva. Su žuvelėmis bent galėdavo pasikalbėti apie tvenkinį. Jos papasakodavo jam apie tai, kas vyksta jo gelmėse, o jis joms apie tai, ką matydavo plačiajame pasaulyje. Bet to neužteko. Kartais jausdavosi toks vienišas, kad norėdavo, kad tas atvaizdas, kurį matydavo vandens paviršiuje, atgytų ir prakalbėtų. Kad atsirastų toks pats mėnulis kaip ir jis pats. Ir jie žiūrėtų vienas į kitą ir daugiau jiems nieko nebereikėtų – mėnulis, gyvenantis danguje, matytų žemę, o tas, kuris gyvena ant vandens paviršiaus – dangų. Jiems nebereikėtų keliauti į kitą Saulės sistemą ar galaktiką ar ieškoti kitos planetos.  Jie turėtų viską, ko tik gali trokšti širdis – vienas kitą. Ir gal jie dar nežinotų, kokie yra, bet vienas kitam pasakytų.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: