Ir visada mąstyk apie Itakę, ji tavo tikslas, kad ir kur bebūtum… (K.Kavafis)

Juodas taškas – vienintelė tuščio lapo prasmė. Jis perskrodžia kalvotą reljefą ir įleidžia savo šaknis ligi pat Žemės branduolio. Spindulys, išvestas iš pradžių pradžios, netrukus pamiršta užsibrėžtą tikslą ir, išklaidžiojęs sniego dykumas, sugrįžta atgal, kad pasisemtų gyvybės iš trykštančio šaltinio, kad pailsėtų po šimtamečiu ąžuolu. Pabėgęs ir vėl sugrįžęs taškas sukuria formą.

Nuogas žmogus stovi po ąžuolu. Jis išplėšia sau iš krūtinės širdį ir meta į šventą pagonių ugnį. Dek! Liepsnok!.. Žmogus susigūžia ir atsitiesęs kelia rankas aukštyn, bandydamas savo dydžiu nustelbti ąžuolą ir pėdomis įaugti į krauju apšlakstytą protėvių žemę. Jis bando pirštų galais pasiekti dangaus sferą – pasaulio medis, kolona, be kurios sugriūtų mitas.

Žmogus auga, maitinamas šaltinio, iš kurio prasidėjusi upė bėga į jūras. Ten, audrų glamonėjamos, plaukia didvyrių karavelės. Odisėjas keliauja namo, nuo jų vis toldamas, bet palikęs savo širdį liepsnoti dievų giraitėje. Ąžuolo šerdis dega, tyliai šnabždėdama maldą savo kūnui, iš kurio buvo išplėšta: ,,Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandas ėjusį drąsiai”…

Ąžuolo viršūnėje gandrai suka lizdą ir, devyniolika kartų perskridę vandenyną, sugrįžta namo. Odisėjo dar nėra… Penelopė kūrena amžinąją ugnį ir meldžiasi dievams. Už medžių slapstosi šešėliai, nežinodami kuriems dievams melstis. Jie šlaksto krauju žemę, bet ne iš meilės… Vandens lašai gesina ugnį, kuri šnypšdama pamažu miršta. Ant namų stogų – žirgai, kanopų bildesys drebina ąžuolo lapus. Jaunikiai pagrobs vaidilutę kartu su ugnimi, kad meilės liepsna sudegintų šešėlius – pagoniškai.

Virš girios suka ratą erelis. Odisėjas sugrįš į Itakę, įsidės liepsnojančią širdį atgal į krūtinę ir išžudys visus jaunikius. Dek, širdie, dek, nes meilės tėvynei teutonų švęstas vanduo neužgesins..! Odisėjas grįš, nes negalės gyventi be širdies. Jis – ne ąžuolas: įleidęs šaknis į gimtąją žemę, jau seniai jį praaugo.

Nuogas žmogus po šimtamečiu ąžuolu. Čia jis gimė, toks gimė, čia jis stovės su liepsnojančia širdimi krūtinėje, kol kartu su ja nepavirs į pelenus. Čia, šventoje ąžuolų giraitėje, žmogaus Itakė  – vienintelis prasmingas žemės lopinėlis, vienintelis juodas taškas tuščiame lape, primenančiame sniego dykumas.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: