Drugelis stiklinėje

39349_423433067759_4025516_n

Mirtis ateina ir išeina,

ir mes nespėjam prie jos prisirišti taip,

kaip prisirišam prie gyvenimo.

Maža mergaitė ieško stiklinėje drugelio. Mama ją pagriebia už rankos ir tempia į lovą. Įpakuota lyg saldainis į storą anklodę, mergaitė dairosi be paliovos į lubas, ieškodama akimis drugelio. Mama užgesina šviesą ir uždaro kambario duris. Mergaitė stipriai suspaudžia akių vokus ir pasileidžia bėgti tekina per pievą. Gaudo drugelius ir deda juos į stiklinę. Stiklinė knibždėte knibžda margasparnių drugelių. Ne sau – ji juos kam nors padovanos. Besivydama išdykusį drugelį, mergaitė pargriūna į nešienautą žolę. Apsiverčia ant nugaros  ir priešais akis išvysta saulę. Sunku, tiesiog neįmanoma į ją žiūrėti. Beveik taip pat neįmanoma kaip sugauti drugelius į stiklinę. Bet ji vis tiek žiūri. Ji – į saulę, saulė – į ją  ir šypsosi. Staiga saulutei iš akių nukrinta ašara ir mergaitė krūpteli. Ant lovos krašto sėdi mama ir verkia.

–         Kas mamytei atsitiko?

–         Nieko… Viskas gerai, kažkas į akį įkrito. Miegok… Tau negalima daug kalbėti.

Truputį patyli.

–         Ar saulutei liūdna?

–         Saulei?.. Turbūt ne. Kodėl klausi?

Truputį patyli.

–         Mm… O tau liūdna?

–         Pagulėk. Aš atnešiu tau ko nors užkąsti.

Mama išeina už palatos durų ir nebesulaiko ašarų. Jai širdis plyšta iš skausmo. Mintyse ji nesutinka su tokiu sprendimu, nors ir nežino, kas jį priėmė. Jeigu tai Dievas, ji norėtų apsikeisti su savo dukra vietomis. Bet niekam tas neįdomu, išskyrus ją pačią.

Už palatos lango šypsosi saulė. Mergaitė šmurkšteli iš po antklodės ir bėga tekina prie lango. Pasistato kėdę, nes kitaip nepasiektų. Į palatą dvelkteli gaivaus oro srovė. Mergaitė užlipa ant lovos ir sukryžiuoja kojas kaip jogas. Pro pravirą langą įskrenda drugelis ir, išskraidžiojęs visas įmanomas palatos vietas, nutupia ant antklodės. Mergaitė nusišypso:

–         Žinojau, kad atskrisi.

Ilgokai tyli ir stebi, ką daro drugelis.

–         Mama liūdi… O aš žinau, kad nieko blogo man nenutiks. Žinau, ir tiek.

Ilgokai tyli, kažką staiga prisimena:

–   Jeigu išeisiu, reikės palikti visus žaislus. Ir pliušinį meškiną… Jam irgi bus liūdna, nes niekas su juo nebežais. Mama meškinų nemėgsta. Gali pas jį nuskristi, kad jam nebūtų taip liūdna, tik nieko nesakyk.

Kažką ilgai galvoja ir atsidūsta:

–   Tau turbūt irgi bus liūdna… Bet kai aš mamytės paklausiau, ar galiu namie laikyti drugelį, ji atsakė, kad geriau laikyti šunį, nes drugeliai ilgai negyvena. Gal taip ir geriau – galėsi atskristi pas mane, kai jau būsi negyvas. Nežinau, kur būsiu po to, bet tu mane surasi. Nežinau, kaip, bet surasi. Visada surasdavai. Tai ir dabar… Niekas nepasikeis.

Tarsi atsisveikina:

–   Bet tu skrisk. Mamytė nuėjo atnešti man pavalgyti, tuoj turi grįžti. Nenoriu, kad tave čia pamatytų. Tegul nieko nežino. Tik tu ir aš…

Drugelis tarsi dar kažko laukia.

–    Mes tokie panašūs. Mamytė man skaitė knygelę apie Mauglį. Gaila, kad tavo mamytė negali tau paskaityti… O pats dar per mažas, kad mokėtum. Kaip ir aš… Ten parašyta: aš ir tu – mes vieno kraujo…

–   Aš visada su tavimi draugausiu.

Prasiveria palatos durys ir su padėklu rankose įeina mama.

–         Mamyte, ką reiškia mirti?

Padėklas iškrenta iš rankų ir krinta lyg sužeistas paukštis ant grindų. Didelės akys įsistebeilija į mažas akis.

–         Aš nežinau, ką tai reiškia, bet man atrodo, kad šiąnakt aš mirsiu. Ar tu buvai kada nors numirusi?

Padėklas antrąkart nukristi negali. Mama pradeda drebančiomis rankomis rinkti nuo grindų indus. Jai baisu. Labai baisu. Pati nežino, ko.

Mergaitė atsidūsta ir, padėjusi ant pagalvės galvą, užmiega. Gal jau visam laikui. Pastaruoju metu ji apskritai labai daug miega. Mato įeinančią seselę. Seselė padeda mamai viską sutvarkyti, ir po to abi stovi prie mergaitės lovos ir liūdnai į ją žiūri.

–   Tikras angelėlis… Turbūt dangaus angelai dabar ją stebi ir laukia ateinančios.

Seselės balsas mergaitei atrodo labai nuoširdus. Apskritai, ta seselė jai labai patiko.

Bet jau laikas eiti. Čia jau nebeturi, ką veikti. Dabar visiškai nebijo – juk gavo atsakymą į savo klausimą. Jos laukia angelai. O ji taip pat angelas. Ji galvoja, kaip gera būti angelu. Artėja šviesos link – lyg į saulę, tik daug didesnę ir daug labiau besišypsančią. Mergaitė žino, kad ten jos laukia. Ji jaučia, kad viskas bus gerai. Jau anksčiau jautė, tik niekam nesakė. Ir dabar nesakys.

Į palatą įskrenda dar vienas pasiklydęs drugelis. Mergaitė paskutinįkart pažvelgia į savo veidą. Viskas jai atrodo labai keista. Norisi šypsotis. Paskutinįkart į mamą… Jai nieko nenutiks. Ji žino.

Tai ir yra mirtis –  dabar tą supranta. Supras ir kiti. Nežino, kaip, bet supras. Visada suprasdavo. Tai ir dabar… Niekas nepasikeis.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: