Brangaus žmogaus belaukiant

Tirštos miglos gilumoje sušvinta mažytis saulės spindulėlis. Jis pamažu vis didėja, skverbiasi tolyn, spinduliuodamas meile ir gėriu, ir tiesia savo šiltą ranką dar iš sapnų karalystės nesugrįžusiems gyventojams. Šis neklaužada bėgte bėga šaltomis, po storais sniego patalais besnaudžiančiomis gatvelėmis ir skuba žnybtelti į kokio nedėkingo miegaliaus žanduką…

Saulės spindulėlis jau visą amžinybę lanko žmones ir niekada neužmiršta užsukti į jaukų, ramybe alsuojantį Elenos kambarėlį. Tiesa, šį kartą jis ir vėl nusimins, nes ras ją jau seniai pabudusią, kažko belaukiančią prie didelio, visa matančio lango. Kiekvieną rytą saulės spindulėlis prisėlina prie senos namo sienos, priglunda prie šalto mūro ir kyla iš tamsiausios kertelės, apšviesdamas visą stiklą, nedrįsdamas išgąsdinti savo ištikimos draugės, kuri į jo rytinį pasisveikinimą atsako šilta šypsena.

Šiandien aušros pranašas senelei Elenai suteikė labai daug džiaugsmo. Jo pasirodymas reiškė, kad laukti liko nebeilgai. Senelė atsikėlusi ilgai triūsė – tiek prie baltos, pavasariu kvepiančios staltiesės, tiek prie savo ilgų, lengvus pelenus primenančių plaukų. Kiekvieną, net ir mažiausią, nereikšmingiausią daiktelį ji palietė savo sugrubusiais pirštais ir padėjo atgal į jo vietą, tarsi jį atnaujino, apgaubė meile, švelnumu. Kai viskas buvo baigta, kai netgi senas, pavargęs , retkarčiais sustojantis pailsėti laikrodis ėmė vytis laiką, Elena prisėdo prie lango ir atsiduso. Jos raukšlėmis išvagota kakta tarsi išsilygino, atjaunėdama keleriais metais, akys, tokios gilios ir mįslingos, sustojo kažkur tolumoje, o lūpos, pamiršusios visus kasdienius rūpesčius, padovanojo veidui šypseną. Tos ilgos laukimo minutės sugrąžino paklydusias mintis į praeitį, jaunyste spinduliuojančias dienas, privertė trumpam susimąstyti, pabūti vienatvėje su savo vidiniu pasauliu, paskęsti ramybėje.

Pilnos ilgesio ir negęstančios vilties akys netrukus dar labiau nušvito, tarsi būtų aplankytos paties aukščiausio stebuklo. Širdelė, iškankinta negailestingų rūpesčių, vargų ir skausmo, ėmė plakti stipriau, skaičiuodama žingsnius iki lemtingos akimirkos. Senasis laikrodis sustojo, tarsi būtų vėl pavargęs, o gal pabrėždamas šios neišdildomos minutės didingumą. Senos, tačiau vis tokios pat jautrios aplinkos garsams ausys staiga įdėmiai sukluso. Ne, nei klausa, nei širdis senajai Elenai nemelavo – žingsniai, taip gerai pažįstami, kaskart vis artėjo ir… sustojo.

Durys plačiai atsivėrė, ir ant slenksčio sustojo aukštas , gana brandaus amžiaus vyras. Elena pakilo, lėtai priėjo prie svečio ir šiltai šiltai apkabino. Ašara, taip ilgai saugota, prabėgo visais giliais vingiais ir pradingo… Žodžiai tylėjo, nes juos užgožė daug stipresnis ir garsesnis širdžių balsas, kuris veržte veržėsi iš sunkia našta slegiamos krūtinės ir spinduliavo laime, meile ir džiaugsmu. Rankos, rodės, bijojo paleisti mylimą žmogų, o paleidusios tarsi pamiršo savo tikrąją paskirtį. Akys tyrinėjo kikvieną veido bruožą, bandydamos įspėti jo paslaptis, įžvelgti, kas jame pažįstama ir ką padovanojo bebėgantys metai.

Tiek mažai žmogui reikia, kad jis atgautų vidinę harmoniją ir pasijustų laimingas. Ką galėtum padaryti dėl vienintelės gyvenime laimės akimirkos?..

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: