Balti balandžiai

Kai tavęs nėra, neverta būti ir man,

bet verta tikėti tuo, kad esi,

tam, kad būčiau…

Kažkada gyvenimas prilygo svajingai lakštingalos giesmei vėlyvą vasaros vakarą. Buvo laikas, kai nenuspėjamu likimo keliu ėjome keturiese, kartu juokėmės, kūrėme vieną pasaulį ir gėrėme iš tos pačios gyvenimo taurės. Žinojau, kad mus jungia amžinybės saitai, kuriuos nutraukus būtume pasiklydę laike. Taip, žinojau, bet tada vien žinojimo neužteko.

Atėjo diena, kai dangus susimaišė su žeme ir likimas savo sugrubusiais nuo aklos senatvės pirštais nulipdė nežemišką pabaisą, – pabaisą, kurios vardo lig šiol neįstengiu ištarti. Niekas nepasikeitė, tik atsivėrė dvi bedugnės: danguje ir žemai, po pat kojomis. Saulė kybojo tiesiog niekur ir švietė, rodės, be aiškios priežasties.

Lijo… Ne, tikriausiai pylė kaip iš kibiro, nes permirkusių drabužių vėsa smelkėsi ligi pat kūno gelmių, šaltos bangos daužėsi į ištvermės sienas ir kėsinosi sugriauti ją ligi pat pamatų. Deja, manojo skausmo nuplauti jos nepajėgė. Matyt, ant mano širdies buvo storas purvo sluoksnis, kuriame jis giliai įsišaknijo ir išsikerojo savo spygliuotais lapais, kurie saugojo nuo bet kokio netikėto prisilietimo. Skausmas netrukdomas augo, savo bjaurumu keldamas aplinkiniams gailestį ir užstodamas saulę gyvenimui.

Žvelgiau nieko nematančiomis akimis į vis didėjančią prarają ir keistus juodai šmėžuojančius siluetus, kurie leido nesuprantamus garsus, gal kiek primenančius šiurpų raudojimą. Šią akimirką jie buvo panašūs į šaltakraujus požemio valdovus, ketinančius amžiams įkalinti mano draugus savojoje karalystėje. Jie verkė… Žudikai, veidmainiai!.. Jie atėmė iš savo sūnų jaunystę ir uždarė bejėgius jų kūnus medinėse dėžėse. Dabar jie jau nieko nebepamatys, o juk kažkada troško akimis aprėpti visą pasaulį!.. Motinos… Jos slėpė užverktas akis po baltomis nosinaitėmis, kad nematytų, kaip mėto į jų vaikus negyvas gėles ir drabsto purvu sustingusius jų kūnus…

Ne, jau maniau, neištversiu. Jaučiau, kaip bedugnė mane traukia, kaip mano šešėlis palengva svyra ir krinta į duobę kartu su rože. Tą akimirką gyvenimas nustojo egzistuoti. Prieš akis išvydau medines lentas, nubarstytas kvepiančiais gėlių žiedais. Tai nebebuvo dėžė – tai buvo durys. Durys, už kurių tikėjausi rasti šviesią palaimą.

Nespėjau… Jau niekada nebesuspėsiu – tai buvo paskutiniosios durys, ir kažkoks mirtingasis mane sulaikė, pasmerkdamas mano sielą amžinoms kančioms. Smėlis biro per greit – nesuspėjau atsikratyti netgi purvinu skausmu. Bent jį galėjau sviesti į bedugnę, kad užpiltų storu nuo lietaus apsunkusios žemės sluoksniu, kad apdėtų gremėzdiškais vainikais  ir prismaigstytų plastmasinių gėlių, kol galų gale užridentų sunkų – lyg pats gyvenimas – akmenį, pro kurį neprasiveržtų netgi gyvojo dejonės.

Puoliau ant kelių į purvą ir, pagriebusi šaltos žemės nuo ką tik supilto kapo, stipriai suspaudžiau ją savojoje saujoje. O, Dieve, viskas jau prarasta… Ji šalta, bejausmė ir bedvasė; laikyti ją – tai ne tas pats, kas laikyti draugo ranką, tvirtai suspaudus, kad jaustum šilumą, sklindančią nuo jo širdies tavosios link.

Laikas eiti. Eiti kur? Negi jie manė, kad savo abejingumu palauš mano ryžtą kovoti?.. Ne, jie buvo teisūs – kova pasibaigė… Tuštuma ir daugiau nieko…

Suradusi Pauliaus dienoraštį, pajutau, kad mano sustingusiu kūnu vėl ima tekėti kraujas. Pasiilgau šio jausmo… Pirštai nedrąsiai vertė puslapį po puslapio, akys pamažu ėmė pratintis prie seniai užmirštos šviesos. Taip, tai tikrai buvo jis… Maniau, jau viskas prarasta. Ne, toli gražu ne viskas. Paulius neliko kažkur praeityje, jo mintys nesiliovė gyventi. Mirtis… jis žinojo, kad tai – tik slenkstis, durys į kitą, o kartu ir tą pačią egzistenciją. Jis sakė po mirties būsiąs baltas balandis, tikėjo skraidysiąs aukštai tokių pat baltų kaip jis balandžių būryje, gyvensiąs šalia žmonių ir stebėsiąs jų gyvenimą iš paukščio skrydžio.

Stengiausi apie tai negalvoti, tačiau vis laukiau, slėpdama mažytę viltį brangiausioje širdies kertelėje.

Jie žinojo, kad aš lauksiu. Sėdėjau prie lango ir pamačiau būrį baltų balandžių. Širdis pradėjo smarkiau plakti – rodės, ištrūks iš krūtinės ir nulėks kartu su paukščiais. Dar akimirka ir balta svajonė būtų pradingusi už pilkos seniai pažįstamo devynaukščio nugaros. Nepradingo. Keletas iš jų staiga atsiskyrė nuo viso būrio ir pradėjo lėtai artėti. Kodėl aš tokia kvaila? Negi leisiu likimui taip negailestingai iš savęs tyčiotis? Leisiu – turiu leisti… Jau jie visai arti, prie pat lango. Nors jų beveik nemačiau, nes akys buvo pilnos ašarų, bet lyg sapne girdėjau nuostabų jų burkavimą. Palengva migla pradėjo sklaidytis. Taip, dabar aš juos mačiau kuo puikiausiai. Jie žvelgė į mane mažutėmis akutėmis, tarsi viską suprastų, tarsi būtų seniai mane pažinoję.

Trys baltesni už ką tik iškritusį sniegą balandžiai visada atsiskirdavo nuo būrio ir nutūpdavo prie mano lango. Trys balti balandžiai… Aš žinojau jų vardus, nuo šiol jų mažos širdelės plakė drauge su manąja. Ne kartą bandžiau praverti langą ir juos paliesti. Niekada nepavykdavo. Žinojau, kad langas – tai užtvara tarp dviejų skirtingų pasaulių. Žinojau arba bent jau tikėjau, ir niekas to tikėjimo nebūtų išdrįsęs iš manęs atimti…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: