Pasaka – nepasaka apie gražiąją planetą

Mergina vėl uždengė tigrui akis. Kai šis atsimerkė, jie jau buvo nebe Žemėje. Priešais juos plytėjo nuotabaus grožio laukas su pilkais, keistos formos augalais. Jie priminė šepetėlius, o viršūnėlės buvo lengvai užlinkę į apačią. Užlinkimo vietoje prie kiekvieno augalo buvo prisitvirtinę spalvotus liežuvėlius primenantys “žiedai” – tamsiai geltonos spalvos su puslankiu einančia oranžinės ir šiek tiek platesne raudonos spalvos juostele. Dangus buvo lygiai tokios pat spalvos – tamsiai geltonas su puslankiu einančia oranžinės ir raudonos spalvos juosta. “Žiedai” buvo tarsi mažytės virš jų plytinčio dangaus replikos. Vienoje vietoje esančios spalvos buvo tarsi susiję su kitoje vietoje esančiomis spalvomis. Viskas buvo tarsi gyva. Tai kas vyko vienoje vietoje, tarsi įtakojo tai, kas vyko kitoje. Vieni reiškiniai keitėsi į kitus. Kai spalvos danguje sujudėjo, “žieduose” buvusios spalvos taip pat sujudėjo, ir visi “žiedai” pavirto į margasparnius drugelius.

Prieš akis atsivėrė kitas, ne mažiau nuostabus augalų laukas. Ten žydėjo ryškios tamsiai raudonos spalvos gėlės, šiek tiek panašios į raudonas rugiagėles, tik daug didesniais žiedais. Virš jų plytėjo vientisos, tamsiai geltonos spalvos dangus. Atrodė, kad net ir oras buvo tamsiai geltonas.

Tuomet virš pirmo lauko pradėjo lyti mažais burbuliukais. Jie palengva tamsėjo ir pasidarė mėlyni, beveik violetiniai, panašiai kaip mėlynės. Staiga visi burbuliukai lyg vėjo pagauti išsirikiavo į horizontalią plokštumą. Tuomet vėl tarsi viesulo pagauti įsisuko į verpetą. Planetoje buvo gausybė labai keistų, bet kartu labai nuostabių reiškinių, kurių negalima su niekuo palyginti ir jokiais žodžiais apibūdinti. Viskas toje planetoje buvo labai mistiška ir siurrealu, be galo nuostabių ir paslaptingų jėgų valdoma. Žemėje yra tam tikrų užuominų į panašius pasaulius kaip šis, tačiau tos užuominos nė iš tolo jiems neprilygsta kaip parduotuvės vitrinoje stovintis manekenas neprilygsta tikram, gyvam žmogui.

Tuomet mergina sugniaužė delną ir, jį atgniaužusi, paleido į orą keletą lengvų, beveik permatomų, tamsiai geltonos spalvos šalių. Tarsi vėjo pagauti jie pradėjo plaikstytis ore, ir netrukus iš jų kontūrų pradėjo ryškėti toje planetoje gyvenačių būtybių siluetai. Tai buvo labai dvasingos būtybės. Šviesios, geros, tyros, laisvos ir lengvos, nepaveiktos jokio Žemiško materializmo ar emocijų. Planetos gerove rūpinosi Vyresniųjų taryba.

Bet tai dar buvo ne viskas, ką norėjo parodyti mergina. Kiekviena šioje planetoje gyvenanti dvasia buvo susieta su kuria nors kita dvasia. Kaip in yra susietas su yang. Ji norėjo parodyti dvi tokias dvasias iš arčiau. Viena dvasia dalyvavo Vyresniųjų tarybos veikloje ir buvo atsakinga už svarbių sprendimų priėmimą. Kita dvasia gydė dvasias nuo neigiamo Žemės ir kitų, mažiau dvasiškai pažengusių planetų poveikio. Šioje planetoje gyvenančios būtybės buvo labai tyros, ir joms žemiškos emocijos buvo mažai pažįstamos, bet pasiekdavo ir paveikdavo jas panašiai kaip žemiškas būtybes paveikia virusai ir kitokios ligos. Pagrindinis vaistas, kuriuo nuo emocijų susirgusios dvasios buvo gydomos, buvo ramybė. Apskritai ramybė buvo pagrindinis šios planetos bruožas.

Šios dvi dvasios buvo ypatingos ne tik tuo, kad rūpinosi planetos ir jos gyventojų gerbūviu, bet ir tuo, kad kažkada labai seniai jos šitą planetą pačios ir įkūrė. Sunku paaiškinti kaip galima sukurti planetą, bet dvasiniame pasaulyje nėra nieko neįmanomo. Visi gražūs dalykai atsiranda iš tyros energijos ir pažengusios dvasios gali pasirinkti – prisijungti jau prie egzistuojančios planetos ar įkurti savo. Žemėje žmonės stato namus ir gimdo vaikus, ir tai nieko nestebina.

Gali būti, kad viena dvasia išreiškė daugiau aktyvųjį pradą, o kita pasyvųjį, o galbūt tie pradai kaitaliojosi vietomis ir veikė vienas kitą taip, kaip šioje planetoje egzistuojančios spalvos veikė viena kitą. Gal tos spalvos ir viskas, kas egzistavo toje planetoje, buvo tik jų pačių sielų ir dvasinės prigimties išraiška. Gal taip ir vyksta kūryba. Gal taip ir gimsta nuostabūs ir dar niekur neregėti pasauliai. Gal ir Žemėje kažkas panašiai atsiranda, tik daug paprastesniais ir primityvesniais pavidalais.

Ilgai galvojusios šios dvi dvasios kartą nusprendė palikti kuriam laikui savo nuostabią planetą ir nukeliauti į Žemę. Galbūt jų žinios ir patirtis galės pasitarnauti žmonijos labui. Galbūt jie pažins geriau ten esančias emocijas ir galės geriau padėti savo planetos būtybėms, kai sugrįš. Nors žinojo, kad, įsikūnydama Žemėje, kiekviena dvasia įsipareigoja pereiti karminius, į viršų spirale kylančius mirties ir atgimimo ciklus, tačiau nusprendė, kad, nepaisant visų jų laukiančių kančių ir išbandymų, įsikūnyti ten vis tiek verta. Paskui jie galės grįžti atgal namo ir vėl gyventi ten tiek, kiek tik patys norės, arba paskirti ką nors vietoje savęs ir įkurti vėl naują planetą – gal kažkuo panašią į Žemę, kurioje lankėsi. Gal ir gražioji planeta buvo kažkuo panaši į anksčiau aplankytus pasaulius. Juk, ir žmonių vaizduotė remiasi anksčiau turėtomis patirtimis ir matytais vaizdais.

Tai nebuvo pati lengviausia kelionė. Jiems teko patirti visą eilę žmogiškų emocijų ir išgyvenimų. Tiek gerų, tiek ir blogų. Prieš atsisveikindami su vyresniaisias, jie susitarė, kad kiekvienąkart kai jie pamirš savo tikruosius namus, kai pamirš vienas kitą, kai pamirš savo tikrąją misiją, jiems bus priminta. Jie žinojo, kad ateis laikas, kai jie taps vėl tuo, kuo buvo anksčiau, kai supras, kad viskas buvo tarsi sapnas, kai nubus ir vėl gyvens amžinai. Ten, kur nėra nakties ir tamsos, nei kančios, nei materijos, kur sielos gali laisvai keliauti ten, kur pačios nori, bet ne aukščiau nei pasauliai, kuriuos užsitarnavo, tarnaudamos tam, kas yra visko kūrėjas.

Advertisements

Tigro kelionė į laisvę

Viename Amerikos zoologijos sode gyveno gyvūnai. Vieni buvo linksmi, kiti liūdni – juk, visko gyvenime būna. Yra sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta, tačiau kai kurie praleidžia visą gyvenimą, gyvendami narve, bet taip ir miršta su tuo nesusitaikę. Štai, beždžionė Sandra jau bene šimtąjį kartą bando apmauti apsnūdusį prižiūrėtoją ir pasprukti, tačiau jai vis nepavyksta. Gali būti, kad tas prižiūrėtojas tik atrodo apsnūdęs, bet jo akys visada viską mato, o ausys girdi. Juk, sakoma, kad ir Dievas gal miega ir nieko nemato, bet tai irgi nebūtinai tiesa.

Bet palikime geriau Sandrą ramybėje ir pažiūrėkime, kas dedasi kitoje zoologijos sodo vietoje. O dedasi ten tikrai įdomūs dalykai – štai, tigras tempia kažkur išsigandusią ožką. „Nesiožiuok“ – sako jai tigras kiekvienąkart, kai ši stabteli ir klausia, kur jie eina. Sakyti ožkai, kad ši nesiožiuotų, yra gana keistas dalykas. Beveik tas pats, kaip sakyti, kad ši apskritai nebūtų ožka. Kita vertus, tigras ir pats nežino, kur eina, todėl nelabai gali ką ir ožkai atsakyti. Jam tiesiog patinka su ta ožka kasdien pasivaikščioti, o kur eiti, jam net ir nėra taip svarbu.

Ne kartą klausė jos kiti gyvūnai, kaip ji gali apskritai tuo tigru pasitikėti, bet ji jiems atsakydavo, kad jis tikrai patikimas ir kad nieko blogo jai nenutiks. Taip jautė ožkos širdis, o jeigu ji ką nors pajausdavo, tai niekas nebegalėdavo jos perkalbėti. Taip ir dabar ji jautė, kad kažkur zoologijos sodo gilumoje, ten, kur mažai kas vaikšto, yra slaptas išėjimas. Dar ji jautė, kad turi ji tą išėjimą kuo greičiau surasti ir kartu vestis tigrą. Šis, tiesa, visai neprieštaravo, nes jam ožka taip pat atrodė labai patikima, o, be to, ji jam padėdavo išsklaidyti liūdnas mintis, ko nesugebėdavo padaryti netgi budizmas.

Budizmu tigras susidomėjo dar ne taip seniai, kai buvo įkritęs į labai gilią ir tamsią duobę ir nežinojo, kaip iš jos išsikapstyti. Tada galiausiai jis pradėjo vadovautis budistine Maslow poreikių piramide ir sugebėjo save įtikinti, kad viskas tik iliuzija, kad nereikia iš gyvenimo nieko reikalauti ir kad galima jaustis laimingu, net ir sėdint duobėje. Tai kažkiek padėjo, nors liūdnos mintys vis tiek lindo į galvą ir kartais jis netgi pagalvodavo, kad gal būtų geriau, jeigu jis toje duobėje numirtų. Na, bent jau taip buvo, kol neatsirado ožka.

Vieną dieną tigras, besėdėdamas duobėje, pakėlė galvą į viršų ir pamatė ožkos galvą apšviestą saulės spindulių, tarsi ji ką tik tiesiai iš dangaus būtų nusileidusi. „Gana tau čia sėdėt šitoj duobėj“, – tarė jam nė kiek tuo neabejodama ožka, – „Nelabai toli nuo zoologijos sodo yra labai gražus ežeras. Eisim ten ir gyvensim. Man nuo šitos landynės jau bloga.“ Tigras pagalvojo, kad toks mąstymas gal ir nelabai derinasi su budizmu, bet ožkos žodžiai jį labai suintrigavo. O, be to, sėdėti vienam duobėje ir apskritai zoologijos sode jau jam ir pačiam įgriso iki gyvo kaulo.

Ožka netrukus suprato, kad ištraukti užsispyrusį tigrą iš gilios duobės ir dar įkalbėti jį eiti ten, kur ji sako, nebus taip lengva. Štai, ji jau traukia jį iš visų jėgų kiek tik gali, o jis, vietoje to, kad pats labiau pasistengtų, atrodo visai niekur neskuba ir tik kartoja savo budistines mantras. „Tu išlipsi. Tau pavyks“ – sako jam ožka, o tigras į tai atsako: „Negali žinoti, kaip bus. Viskas Dievo rankose“. Tokie pasakymai varydavo ožką į neviltį. Kartais tigras teisindavosi, kad čia budizmo įtaka, tačiau ožkai vis tiek nebuvo labai aišku, iš kur čia tas Dievas budizme atsirado. „Greičiau jau čia duobės įtaka“ – pamanė sau ožka ir, nekreipdama dėmesio į tigro svaičiojimus, tempė jį iš duobės toliau.

(Laukite tęsinio)

Žydinčios vyšnios

Zoologijos sode gyveno tigras. Zoologijos sodas buvo labai gražioje vietoje. Aplink buvo toli besidriekiančios žalios kalvos, žydėjo geltonos gėlės, ganėsi stirnos ir laukiniai kalakutai. Stirnos ir kalakutai vaikščiojo laisvėje, bet tigras gyveno dideliame narve su sienomis ir tvoromis. Laisvę jis matydavo, bet tik pro savo langą. Jis nebuvo prirakintas grandinėmis ir galėjo išeiti iš savo narvo kada panorėjęs, bet to nedarė, nes nebuvo laisvas savo viduje. Kai sutemdavo, jis eidavo miegoti, bet jo siela kažko nerimo. Kartais išeidavo iš narvo ir klaidžiodavo valandų valandas, kažko ieškodamas, grožėdamasis vaizdais ir jausdamas, kaip į jo plaučius patenka grynas oras, bet to, ko ieškojo jo siela, jis taip ir nerado. Kartais jam atrodė, kad jis klaidžioja ne po žalias kalvas, o po tamsų tunelį, nieko nematydamas ir eidamas, bet nesuprasdamas kur. Kažkas parašė jo gyvenimo istoriją, bet jis jos iki galo nesuprato.

Mažame kambaryje prie stalo sėdėjo mergaitė. Pro langą švietė saulė, ir ji rašė istorijas. Viena istorija buvo kaip tik apie tigrą. Smulkiomis gėlytėmis raštuotą užuolaidą pleveno vėjas. Ji įdėjo tas gėles į pasaką, pavertė jas gėlėta pieva ir pradėjo vesti ja tigrą. Pro langą šviečiančią saulę ji irgi įdėjo į pasaką, padalino ją į septynias mažesnes saules ir įkėlė į dangų, tik daug arčiau, kad atrodytų tokios pat didelės kaip ir ta, kuri švietė už lango. Ji tikėjo, kad plačioje visatoje yra daug gražių dalykų ir kad tam, kad juos galėtum pasiimti, tereikia ištiesti savo ranką, sugauti tarsi saulės spindulį ir įsidėti į savo kišenę arba širdį. Tigras buvo vienas, bet ji jautė jo sielą ir stengėsi parašyti jo gyvenimo istoriją taip, kad jis norėtų ją patirti dar ir dar kartą.

Ji darė viską, kad tik tigras išeitų iš savo narvo ir nusimestų nematomas sielos grandines. Ji norėjo, kad jis pasijaustų pagaliau laisvas ir su nekantrumu skubėtų gyventi to gyvenimo, kuris parašytas jo gyvenimo istorijoje. Kad jos pasakų tigras pagaliau atgytų ir pradėtų ją vesti gėlėta pieva ir kitais dar neišmindžiotais visatos takais, kaip kad ji vedė jį. Kad vaizdai taip greitai keistųsi, kad ji nebeturėtų laiko netgi rašyti. Kad tušinukas pats bėgiotų per tuščius lapus.

Nes gyvenimą reikia gyventi – ne stebint iš šalies, ir ne rašant istorijas. Jį reikia įkvėpti kaip orą arba kaip kvepiančių gėlių kvapą. Nes gyvenimas – kaip žydinčios vyšnios. Jis netruks amžinai – ryte išsiskleis baltais žiedais, dieną žydės, o vakare nukris lengvais žiedlapiais ir pakils į dangų kartu su paukščiais. Nes tos akimirkos, kurios prabėgs, jau niekad nebegrįš, ir tu gailėsiesi, jeigu nespėsi jų laiku įsidėti į savo kišenę arba širdį.

Tigro sapnas

Iš dangaus krito balti žiedlapiai. Visa žemė buvo jais padengta. Balta vyšnių alėja žingsniavo basos pėdos. Balta suknelė paliko po savęs pėdsaką. Kaip lėktuvas skrisdamas palieka pėdsaką danguje. Alėjos gale sėdėjo didelis tigras. Mergina priėjo prie tigro ir apkabino jį aplink kaklą. Taip, kad pajustų jo minkštą kailį. Tigras pradėjo trinti savo galvą merginai į petį. Vienas žiedlapis netyčia nukrito tiesiai tigrui ant nosies. Tada jie abu atsistojo ir nuėjo toliau. Mergina brido per vaivorykštės spalvomis nusidažiusių gėlių pievą, o tigras šuoliavo į priekį. Tada abu sustojo ir žiūrėjo kažkur į tolį. Ant tigro nosies netyčia nutūpė margaspalvis drugelis – gal žiedlapis paliko ant jos savo pėsaką, ir jis jį užuodė. Tigrui kuteno nosį, ir jis bandė nuvyti drugelį savo sunkia letena. Merginai pasidarė juokinga. Ji pradėjo šypsotis. Tuomet horizonte įsižiebė septynios geltonos saulės. Mergina ir tigras ėjo toliau. Priėję saules, sustojo ir grožėjosi. Tos saulės buvo nepaprastos, ne tokios, kokias matai danguje. Bet švietė jos taip pat skaisčiai, todėl tigras netrukus primerkė vieną akį. Mergina vėl nusišypsojo. Jie abu galvojo, į kurią iš septynių saulių eiti. Tiksliau mergina galvojo arba bandė pajausti, o tigras buvo visiškai ramus ir mergina pasitikėjo. Ji žinojo, kad turi jam parodyti rojų, tik nežinojo kurį, nes jų buvo ne vienas.

Nuo šalia buvusio medžio atskrido nedidelis baltas paukštis ir nutūpė ant ištiestos merginos rankos. Ji ir vėl nusišypsojo. Tigrui buvo smagu matyti merginą besišypsančią, nors dabar jis pagalvojo, kad gerai, kad paukštis ir vėl nenutūpė ant jo nosies. „Kur nori eiti?“ – paklausė mergina tigro. Tigras ir pats nežinojo, ko jis nori. Jam buvo nesvarbu, kur eiti. Jis tik jautė, kad ta mergina labai nepaprasta ir stebėjosi viskuo, ką matė. Jis negalvojo apie tai, kad jis – tigras ir kad realiame gyvenime tigrai su merginomis nevaikšto. Bet tai nebuvo realus gyvenimas, todėl nebuvo dėl ko jaudintis.

Tigras pamatė netoliese skraidantį drugelį ir pagalvojo, kad tik jis vėl nenutūptų ant jo nosies. Mergina suprato tigro mntis, paėmė savo delną ir ištiesė jį taip, kad tigrui drugelio nesimatytų. Tigras ir toliau stebėjosi, nors ir nelabai suprato, ką mergina daro. O gal ji buvo visai ne mergina, o fėja. Pasakų fėja basomis kojomis ir su balta suknele. Mergina netrukus patraukė savo delną. Drugelio nebebuvo. Tigras netgi apsidairė aplinkui, kad įsitikintų, bet jo tikrai nebebuvo. Mergina pastebėjo tigro pasimetimą ir paaiškino: „Paukščiai atsiranda iš štai šitos saulės. O drugeliai iš šitos. O paskui kiekvienas sugrįžta į savo saulę, nes ten – jų tikrieji namai“. Tigras atrodė vis dar nustebęs, bet jam darėsi įdomu. „O iš kurios saulės tu?“ – paklausė jis. Mergina ir vėl nusišypsojo. Ji žinojo, kad jis taip paklaus. „Einam, aš tau parodysiu“ – tarė ji ir pradėjo eiti link to paties medžio, iš kurio dar visai neseniai atskrido baltas paukštis. „Matai šitą medį?“ – paklausė ji tigro. „Taip, matau“ – atsakė tigras. „Viskas tik iliuzija“, – paaiškino mergina, „Ir šitas medis, ir paukštis, ir drugelis, ir saulės. Net ir žiedlapiai, kurie krenta iš dangaus, tėra labai graži iliuzija“. „O aš ir tu?“ – nekantravo tigras. Mergina vėl nusišypsojo ir tarė: „Einam, aš tau parodysiu“. Tada pradėjo jie eiti atgal į tą vyšnių alėją, iš kurios buvo atėję.

„O, kur mes einam?“ – šiek tiek sunerimo tigras. „Na, tu, juk, klausei iš kur aš, o taip pat, ar tu ir aš esam iliuzija, todėl mes grįžtam į ten, iš kur abu atėjom“. „O kaip gi saulės?“ – vėl sunerimo tigras. „Saulės…“, – susimąstė mergina, – „Kaip jau sakiau, saulės tėra iliuzija. Mūsų iliuzija.“ Mergina suprato, kad tigras nori išgirsti atsakymą į jam rūpimą klausimą, bet eiti atgal nenori. Nors ir iliuzija, bet saulės jam patiko. O gal ne tik saulės, bet ir visa kita. Juk, viskas atrodė taip stebuklinga. „Mes – taip pat iliuzija, bet kitokia“ – paaiškino mergina. „Labai gražu, bet sudėtinga“ – pagalvojo tigras. „Sugalvok norą“, – pasiūlė mergina, – „Na, kad kas nors gražaus atsirastų, pavyzdžiui, šitoje alėjoje.“ Tigras pakėlė galvą ir apsidairė aplinkui. Pagalvojo, kad būtų gražu, jeigu visi žiedai pavirstų į baltus paukščius ir pakiltų į dangų, bet jis buvo beveik įsitikinęs, kad tai neįmanoma. Kol jis taip galvojo, vienas žiedlapis vėl netyčia nukrito tiesiai jam ant nosies. „Nesijaudink“, – nuramino mergina. Ji ištiesė savo delnus taip, kad jam apskritai be jos delnų daugiau nieko nesimatytų, o kai juos patraukė, visi žiedai pavirto į baltus paukščius ir būriu pradėjo kilti į dangų. Iš nuostabos tigrui vos nesustojo širdis. „Labai gražu“, – tarė mergina, – „Labai gražiai sugalvojai“.

Tigras nuo visų įspūdžių jau net spėjo pamiršti, ko buvo klausęs. Bet mergina nepamiršo. Ji išvedė tigrą iš alėjos į tą pačią gėlėtą pievą ir vėl uždengė jam akis. Kai mergina savo delnus patraukė, tigras išvydo neregėto grožio planetas, žvaigždes ir galaktikas. Mergina vėl uždengė jam akis ir parodė vieną planetą iš arčiau. Ji buvo tokio nenusakomo grožio, kad tigrui norėjosi verkti. Jis net neįsivaizdavo, kad tokie nuostabūs dalykai gali kur nors egzistuoti. „Čia mūsų namai“, – paaiškino mergina, „Kai baigsis mūsų kelionė, mes čia sugrįšim ir galėsim gyventi tiek, kiek tik norėsim.“ Tai ir buvo rojus, kurį ji norėjo jam parodyti. Tigras pasuko galvą į saules. „Bet dar ne dabar“, – paaiškino mergina, perskaičiusi tigro mintis, – „Mūsų kelionė dar nesibaigė. Ji dar tik prasideda.“ Ji vėl uždengė tigrui akis ir kai savo delnus patraukė, visos pievos gėlės pavirto į spalvotus paukščius ir pradėjo kilti į dangų. Tai buvo nenusakomo grožio reginys.

Visą tą laiką tigras stebėjosi, iš kur ta mergina atsirado ir ar visa tai nėra koks nors sapnas, iš kurio jis ims ir netyčia nubus. Mergina ir pati viskuo stebėjosi ne mažiau negu tigras. Ji žinojo, kad realiame gyvenime tigrai su merginomis nevaikšto, o tuo labiau nesileidžia būti apkabinami. Ji vis dar jautė jo švelnų kailį ir negalėjo atsistebėti, kad toks tigras apskritai egzistuoja. Tiek tigrui, tiek ir merginai viskas atrodė tarsi pasaka. Gražios pasakos tos, kurios baigiasi laimingai, tačiau esama ir tokių, kurios apskritai nesibaigia – jos pačios gražiausios, nors apie jas daug kas nėra girdėję kaip ir apie tai, kad galima paversti baltus žiedus paukščiais ir padaryti taip, kad jie pakiltų į dangų. Bet tokios pasakos visgi egzistuoja, ir tigras tikrai nesapnavo.

Karibų pasaka: ožka ir kaktusas

Vienoje gražioje negyvenamoje saloje gyveno ožka vardu Rytė. Kiekvieną dieną ji grauždavo sumedėjusius krūmokšnius. Ne todėl, kad jie jai labai patiko, bet todėl, kad toje saloje jokio kito maisto daugiau nebuvo. Kartais jai tie krūmokšniai taip nusibosdavo, kad į galvą pradėdavo lįsti visokios negeros mintys. Na, gal tai buvo ne tik dėl prastos mitybos, bet ir dėl kaitrios saulės – sala, juk, buvo pačiame Karibų jūros viduryje, ir vidurdienį pasidarydavo tikrai karštoka. O vandens irgi saloje nebuvo. Gerdavo ožka sūrų jūros vandenį, tačiau jis jai buvo įgrisęs iki gyvo kaulo netgi labiau nei tie krūmokšniai. Atsigeri, o tada nuo druskos norisi dar labiau gerti. Užburtas ratas. Padėtis be išeities.

Na, bet dabar rūpėjo jai ne tai. Sėdėjo ji ir svarstė, ar negalima būtų kokio nors geresnio maisto prasimanyti. Sėdėjo, sėdėjo, o saulė kepino vis stipriau ir stipriau, ir tada visai netyčia ožka pažiūrėjo į šalia besiganančias kitas ožkas ir pagalvojo… “Ne, juk, taip negalima” – vijo blogas mintis ožka į šalį. Bet saulė kepino ir kepino, ir blogos mintys tarsi savaime lindo ožkai į galvą. “Eisiu geriau atsigerti”- pagalvojo ožka. Nuėjo prie jūros ir, kai jau lenkėsi prie vandens, pamatė atplaukiantį vėžlį. “Vėžlys!” – pagalvojo ožka. Taip, tai buvo vėžlys, ir ji jau buvo jį mačiusi ne vieną kartą, bet dabar ji turėjo planą, apie kurį pačiam vėžliui, žinoma, neketino nieko sakyti.

“Ei, Karlosai (toks buvo vėžlio vardas), kaip sekasi?” Karlosas išlipo į krantą pasilabinti. “Ai, nieko”, – sako Karlosas, – „Tokį versliuką užsukau, tai šiek tiek pavargęs jaučiuosi.“ “Kokį versliuką?” – apsimetė ožka, kad domisi. “Išvežioju rytais croisants. Na, žinai, tie tinginiai turistai patys nenori anksti keltis” – paaiškino vėžlys. Dabar jau ožka nuoširdžiai susidomėjo: “O tie croisants valgomi?” “Dar ir kaip!” – patikino vėžlys – “Jeigu nori, galiu ir tau atplukdyti, tik, va, kuo tu man atsimokėsi?” “O kaktusais galima?” – ožka rezgė naują planą. Karlosas susimąstė. Turi žmonės jachtose paparčių, net ir medžių, o kaktusų jis niekada ten nematė: “Žinai, manau, kad galima”.

Ožka labai apsidžiaugė. Tiesiog nenustygo vietoje. Kitą rytą ji jau laukė krante su dideliu kaktusu. Bet vėžlio nesimatė. O nesimatė jo dėl to, kad vėžlys perprato piktus ožkos kėslus ir nusprendė gelbėti savo kailį, o tiksliau, kiautą, kol dar nevėlu. Jokio croisants verslo nebuvo. Vėžlys pamelavo. Jau sutemo, o ožka tebestovėjo ant kranto ir laukė. Nelemta jai buvo paragauti nei gardžiųjų croisants, nei kitokio gardaus maisto. Teko jai graužti sumedėjusius krūmokšnius ir toliau. Tai nereiškia, kad svajonėms nelemta išsipildyti. Tai reiškia, kad gyvenimas nėra toks kvailas kaip kad ožkai atrodė, ir kad atgal sugrįžta ne tik blogi darbai, bet ir pikti ketinimai. Kol ožka vargo su kaktusu, į kurį, beje, nemenkai susibadė, kitos ožkos netyčia rado labai gražios žolės ir skaniai papusryčiavo. Tai buvo ne pirmas kartas, kai ožka liko alkana per savo kvailą ir savanaudišką galvą. Gali būti, kad ir ne paskutinis. Kaip sako patarlė, per kvailą galvą ir kojom vargas.

Obuoliai

Oras buvo pilnas laumžirgių. Jie plazdeno savo baltai žaliais sparnais tarsi malūnsparniai, ieškodami kažko ant žemės. Lietus krito iš žvaigždėto dangaus ir susigėrė į mažomis lašų dydžio skylutėmis nubarstytą žemę. Bet atrodė, kad ne lietaus lašai krenta, o pačios žvaigžės. Ir krenta taip kažkur giliai, iki pat Žemės širdies. Ant šlapių akmenų šokinėjo mažytės pasakų fėjos. Girdėjosi jūros ošimas, nors jūros ir nesimatė. Kalnuotais slėniais prabėgo būrys laukinių žirgų. O gal zebrų. Iš vandens krioklių liejosi upės. Kažkur Afrikoje užsidarė žalios spalvos durys, bet ne iki galo.

Kiemo viduryje stovėjo balta staltiese užtiestas stalas su duona ir kitu valgiu. Staltiesę pleveno vėjas. Ant betoninių laiptų krašto stovėjo didelis molinis ąsotis. Metaliniais bėgiais riedėjo garinis traukinys, o šalia esančia pieva bėgo vaikai. Sustojo, pakėlė galvas į saulę ir ilgai į ją žiūrėjo, sukdamiesi aplinkui ir išskleidę rankas į šalis tarsi sparnus.

Kalnuose žydėjo geltonos gėlės. Dangumi plaukė balti debesys. Upėje šokinėjo mažos žuvelės ir lenktyniavo, kuri grečiau nuplauks į jūrą, kurios gal net nebuvo. Dulkėto kelio pašonėje apsnūdęs ilsėjosi didelis geltonų avižų laukas. Nuo ant kalno augančios obels nukrito obuoliai ir pradėjo ridentis į pakalnę. Keliu nuvažiavo senyvas vyras su pilka kepure. Bevažiuodamas jis pamatė ant kelio gulintį obuolį, sustabdė dviratį ir, pakėlęs jį nuo kelio, įsidėjo į kišenę.

Miške pradėjo tekėti saulė, ir geltoni spinduliai apšvietė rudus pušų kamienus ir samanas.  Moteris raukšlėtu veidu trynė grūdus. Gal miltams. Gal duonai, kuri jau laukė ant stalo. Gal vyrui, kuris nuvažiavo keliu. Jis atvažiuos, o duona jo jau lauks. Ir vėjas plevens baltą staltiesę. O jis nusiims savo pilką kepurę, nusišypsos ateinančiai moteriai ir padės ant stalo netyčia surastą obuolį. Iš molinio ąsočio atskris atsigerti laumžirgis. Sugrįš po pievą bėgioję vaikai ir norės valgyti. Jie ims avižinius sausainius ir dėsis juos į kišenes kaip kad vyras dėjo netyčia ant kelio surastą obuolį. Jie vėl bėgs toliau. Gal pasižiūrėti pro šalį važiuojančių traukinių, o gal į šokinėjančias žuveles. Dar sustos atsigerti. Pamatys laumžirgį. Visi apspis ratu ir ilgai žiūrės. Laumžirgis pakils nuo ąsočio ir nuskris, o vaikai nubėgs paskui.

Vyras atsilauš duonos ir kels ją link lūpų, kad atsikąstų, bet padės atgal. Jo skruostu pradės riedėti ašaros, ir jis negalės jų sustabdyti. Jos kris į žemę kaip lietaus lašai, giliai, iki pat Žemės širdies. Moteris paims jo ranką, nušluostys ašaras balta kaip staltiesė nosine ir įsidės ją į savo kišenę taip kaip įsidėjo vyras obuolį ar vaikai avižinius sausainius. Ji atneš jam vandens iš molinio ąsočio ir duos  atsigerti. Vyras paims puodelį ir kels jį link lūpų, bet vėl padės atgal. Moteris išsitrauks iš kišenės tą pačią baltą nosinę, kurią dar visai neseniai davė vyrui, ir pradės šluostytis savo pačios ašaras. Niekas nežinos, kodėl. Bet jie žinos. Žinos ir pasakų fėjos. Nes jos tą obuolį ant kelio ir padėjo.

Gėlėta antklodė

Buvo gana ankstyvas vasaros rytas. Už lango švietė saulė. Išdykęs saulės spindulys nepastebėtas įsmuko į penkiametės Amelijos kambarį ir pradėjo kutenti jai žanduką. Mergaitė pagalvojo, kaip būtų smagu išbėgti į lauką ir pažaisti, bet kartu buvo labai gera pasivartyti minkštuose, mamos išlygintuose pataluose, ypač kai saulės spindulys ją taip meiliai glostė, kaip kokį katiną.

Katinus Amelija mylėjo, nors ir neturėjo nei vieno. Ji pažvelgė į gėlėtą antklodės užvalkalą ir pagalvojo, kaip būtų gerai, jeigu dabar ant jo gulėtų koks pūkuotas katinas. Arba ne pūkuotas, o koks nors visai paprastas – baltas su juoda ausimi. Ji jį pavadintų Ausiumi. Jeigu katinas ten būtų gulėjęs, būtų gal mergaitė dar taip greitai iš lovos nesikėlusi ir išbėgusi į lauką bent pusvalandžiu vėliau. Būtų ji glosčiusi katiną, o saulės spindulys ją ir būtų visi trys džiaugęsi, koks laimingas gali būti gyvenimas. Tačiau katino ant gėlėtos antklodės nebuvo.

Bevažiuodama dviračiu gatve, o tiksliau šaligatviu (juk, Amelijai buvo vos penkeri), Amelija pamatė prie konteinerio po šiukšles besirausiantį katiną. Tai buvo baltas katinas su juoda ausimi. Net tuo neabejokite – tai buvo ne kas kitas, o Amelijos Ausius. Ir kaip jis čia atsirado? Juk, dar visai neseniai gulėjo ant gėlėto užvalkalo. Mergaitė negalėjo atsitokėti iš nuostabos. „Kodėl išbėgai? Kodėl manęs nepalaukei? Aš gi būčiau ilgai neužtrukusi“ – paklausė ji šypsodamasi. Katinas atsisuko ir pažvelgė į mergaitę su dar didesne nuostaba. Jis jau ir pats gerai nebesuprato, ar buvo labiau nustebęs ar alkanas. Neturėjo jis nieko burnoje nuo pat praeitos dienos ryto. Bet situacija buvo tiek beviltiška (prie konteinerio rado vos kelis riebaluotomis spurgomis išteptus maišelius), kad nusprendė surizikuoti. O tiksliau katinui nieko net nereikėjo pačiam spręsti – jo gurgiantis pilvas nusprendė už jį.

Tebežiūrėdamas į mergaitę, katinas gailiai sumiaukė. Mergaitę tas miaukimas pervėrė nuo galvos iki kojų. Tarsi tik dabar ji būtų pagaliau pabudusi iš miego. Dabar ji suprato, kad katinas alkanas. „Oi, aš tau, juk, pusryčius pamiršau padaryti!”- būtų sušukusi penkiametė Amelija. Bet penkiametės Amelijos jau nebebuvo. Dabar Amelijai buvo septyneri, o gal net ir daugiau. Ji pakvietė katiną, paėmė jį ant rankų ir parsinešė namo. Katinas net nebandė priešintis. Mergaitė jam atrodė tikrai verta pasitikėjimo, o be to, jis neturėjo, ką prarasti. Namų jis neturėjo, o pilvas gurgė iš alkio. Vienintelis turtas, kurį jis turėjo, tai buvo kelios leisgyvės blusos, kurios jam kartais nedavė ramybės, tačiau dėl jų jis pergyveno mažiausiai – jei kokia netyčia ir pasimes, tai bus visiems nuo to tik geriau. Katinui bus geriau, nes nereikės eikvoti paskutinių jėgų, kad ją sugautų, o blusa, juk, irgi turėtų kur kas laimingesnį gyvenimą, jeigu jos globojamas katinas būtų bent kiek apkūnesnis.

Mergaitė, parsinešusi katiną į namus, surengė jam tokią puotą, kokios jis nebuvo nei regėti regėjęs, nei sapnuoti sapnavęs. Sakoma, kad kai gaidžiai lesa, tai viena akimi žiūri į maistą, o kita stebi, ar neatskrenda koks plėšrus paukštis. Taip ir Ausius – viena akimi žiūrėjo į maistą, o kita stebėjo aplinką, tarsi bandydamas įsitikinti, ar jis tikrai nesapnuoja ir ar netyčia iš alkio numiręs nepateko į kokį nors kačių rojų.

Bet viskas atrodė tikra. Taip pat tikra kaip tie du konteineriai ir riebaluotomis spurgomis ištepti maišeliai. Arba kaip tas šluotražis, kuriuo jam vakar uždrožė pikta turgaus prekiautoja. Kartais Ausius nesuprasdavo žmonių. Turėjo ji kelis kibirus tokių puikių ir gardžiai kvepiančių žuvų, bet nei pati jas valgė, nei Ausiui davė. „Na, bet tiek to tų žuvų“, – pagalvojo Ausius, – „bus gerai ir vakar kepti kotletai“. Na, nepagalvojo jis taip, nes net nežinojo, kas tie kotletai, ir jam tikrai rūpėjo netgi mažiau nei blusos, kokio senumo jie buvo, bet apie žuvis tikrai, beėsdamas kotletus, visai pamiršo. Mergaitė žiūrėjo į katiną, katinas į kotletus, ir visi trys (įskaitant katino pilvą) džiaugėsi, koks laimingas gali būti gyvenimas.

Tačiau katinui pagulėti ant gėlėtos antklodės taip ir neteko. Netrukus persivalgiusį Ausių užtiko mergaitės tėvai ir išspyrė jį lauk. Mergaitė vėl ir vėl bandė jį parsinešti, kol galiausiai vieną dieną jos tėvas įdėjo katiną į maišą, nuvežė kažkur į mišką, esantį už miesto, ir ten paleido. Gal jam vakarykščių kotletų buvo gaila, o gal jis pats niekada nebuvo penkerių metų arba buvo, bet pamiršo kaip tas katinas žuvis. Daug dienų, savaičių, mėnesių, o gal net metų vaikščiojo Amelija ta pačia gatve, o tiksliau šaligatviu (nors jai jau buvo seniai ne penkeri), tikėdamasi, kad vieną dieną pamatys savo Ausių, tačiau Ausiaus niekur nebuvo. Gal jis buvo kokiame nors kačių rojuje ir valgė ten puikias ir gardžiai kvepiančias žuvis. O gal net gulėjo ant gėlėtos antklodės.

Apie tai galvodama, Amelija džiaugėsi, bet kartu jai tebeskaudėjo širdį dėl tokio tėvo poelgio. Tą dieną jos vaikystę išvežė kartu su Ausiumi į mišką ir ten paliko, ir ji jau niekada iš ten nebesugrįžo. Amelija ir toliau miegojo minkštuose, mamos išlygintuose pataluose, tačiau daugiau niekada nesiklojo gėlėta antklode ir niekada nesvajojo, kad ant jos gulėtų katinas – nei baltas su juoda ausimi, nei joks kitoks. Kai niekas nematė, gėlėtą užvalkalą ji suvyniojo ir paslėpė ir niekada niekam nesakė, kas su juo atsitiko. Kai vieną dieną, eidama į mokyklą, Amelija pamatė ant šaligatvio miegantį žmogų, ji sustojo, ištraukė iš kuprinės gėlėtą užvalkalą ir tarė: „Čia tau. Ausiui jau jo nebereikės. Jis dabar turi geresnį.“