Tigro sapnas

Iš dangaus krito balti žiedlapiai. Visa žemė buvo jais padengta. Balta vyšnių alėja žingsniavo basos pėdos. Balta suknelė paliko po savęs pėdsaką. Kaip lėktuvas skrisdamas palieka pėdsaką danguje. Alėjos gale sėdėjo didelis tigras. Mergina priėjo prie tigro ir apkabino jį aplink kaklą. Taip, kad pajustų jo minkštą kailį. Tigras pradėjo trinti savo galvą merginai į petį. Vienas žiedlapis netyčia nukrito tiesiai tigrui ant nosies. Tada jie abu atsistojo ir nuėjo toliau. Mergina brido per vaivorykštės spalvomis nusidažiusių gėlių pievą, o tigras šuoliavo į priekį. Tada abu sustojo ir žiūrėjo kažkur į tolį. Ant tigro nosies netyčia nutūpė margaspalvis drugelis – gal žiedlapis paliko ant jos savo pėsaką, ir jis jį užuodė. Tigrui kuteno nosį, ir jis bandė nuvyti drugelį savo sunkia letena. Merginai pasidarė juokinga. Ji pradėjo šypsotis. Tuomet horizonte įsižiebė septynios geltonos saulės. Mergina ir tigras ėjo toliau. Priėję saules, sustojo ir grožėjosi. Tos saulės buvo nepaprastos, ne tokios, kokias matai danguje. Bet švietė jos taip pat skaisčiai, todėl tigras netrukus primerkė vieną akį. Mergina vėl nusišypsojo. Jie abu galvojo, į kurią iš septynių saulių eiti. Tiksliau mergina galvojo arba bandė pajausti, o tigras buvo visiškai ramus ir mergina pasitikėjo. Ji žinojo, kad turi jam parodyti rojų, tik nežinojo kurį, nes jų buvo ne vienas.

Nuo šalia buvusio medžio atskrido nedidelis baltas paukštis ir nutūpė ant ištiestos merginos rankos. Ji ir vėl nusišypsojo. Tigrui buvo smagu matyti merginą besišypsančią, nors dabar jis pagalvojo, kad gerai, kad paukštis ir vėl nenutūpė ant jo nosies. „Kur nori eiti?“ – paklausė mergina tigro. Tigras ir pats nežinojo, ko jis nori. Jam buvo nesvarbu, kur eiti. Jis tik jautė, kad ta mergina labai nepaprasta ir stebėjosi viskuo, ką matė. Jis negalvojo apie tai, kad jis – tigras ir kad realiame gyvenime tigrai su merginomis nevaikšto. Bet tai nebuvo realus gyvenimas, todėl nebuvo dėl ko jaudintis.

Tigras pamatė netoliese skraidantį drugelį ir pagalvojo, kad tik jis vėl nenutūptų ant jo nosies. Mergina suprato tigro mntis, paėmė savo delną ir ištiesė jį taip, kad tigrui drugelio nesimatytų. Tigras ir toliau stebėjosi, nors ir nelabai suprato, ką mergina daro. O gal ji buvo visai ne mergina, o fėja. Pasakų fėja basomis kojomis ir su balta suknele. Mergina netrukus patraukė savo delną. Drugelio nebebuvo. Tigras netgi apsidairė aplinkui, kad įsitikintų, bet jo tikrai nebebuvo. Mergina pastebėjo tigro pasimetimą ir paaiškino: „Paukščiai atsiranda iš štai šitos saulės. O drugeliai iš šitos. O paskui kiekvienas sugrįžta į savo saulę, nes ten – jų tikrieji namai“. Tigras atrodė vis dar nustebęs, bet jam darėsi įdomu. „O iš kurios saulės tu?“ – paklausė jis. Mergina ir vėl nusišypsojo. Ji žinojo, kad jis taip paklaus. „Einam, aš tau parodysiu“ – tarė ji ir pradėjo eiti link to paties medžio, iš kurio dar visai neseniai atskrido baltas paukštis. „Matai šitą medį?“ – paklausė ji tigro. „Taip, matau“ – atsakė tigras. „Viskas tik iliuzija“, – paaiškino mergina, „Ir šitas medis, ir paukštis, ir drugelis, ir saulės. Net ir žiedlapiai, kurie krenta iš dangaus, tėra labai graži iliuzija“. „O aš ir tu?“ – nekantravo tigras. Mergina vėl nusišypsojo ir tarė: „Einam, aš tau parodysiu“. Tada pradėjo jie eiti atgal į tą vyšnių alėją, iš kurios buvo atėję.

„O, kur mes einam?“ – šiek tiek sunerimo tigras. „Na, tu, juk, klausei iš kur aš, o taip pat, ar tu ir aš esam iliuzija, todėl mes grįžtam į ten, iš kur abu atėjom“. „O kaip gi saulės?“ – vėl sunerimo tigras. „Saulės…“, – susimąstė mergina, – „Kaip jau sakiau, saulės tėra iliuzija. Mūsų iliuzija.“ Mergina suprato, kad tigras nori išgirsti atsakymą į jam rūpimą klausimą, bet eiti atgal nenori. Nors ir iliuzija, bet saulės jam patiko. O gal ne tik saulės, bet ir visa kita. Juk, viskas atrodė taip stebuklinga. „Mes – taip pat iliuzija, bet kitokia“ – paaiškino mergina. „Labai gražu, bet sudėtinga“ – pagalvojo tigras. „Sugalvok norą“, – pasiūlė mergina, – „Na, kad kas nors gražaus atsirastų, pavyzdžiui, šitoje alėjoje.“ Tigras pakėlė galvą ir apsidairė aplinkui. Pagalvojo, kad būtų gražu, jeigu visi žiedai pavirstų į baltus paukščius ir pakiltų į dangų, bet jis buvo beveik įsitikinęs, kad tai neįmanoma. Kol jis taip galvojo, vienas žiedlapis vėl netyčia nukrito tiesiai jam ant nosies. „Nesijaudink“, – nuramino mergina. Ji ištiesė savo delnus taip, kad jam apskritai be jos delnų daugiau nieko nesimatytų, o kai juos patraukė, visi žiedai pavirto į baltus paukščius ir būriu pradėjo kilti į dangų. Iš nuostabos tigrui vos nesustojo širdis. „Labai gražu“, – tarė mergina, – „Labai gražiai sugalvojai“.

Tigras nuo visų įspūdžių jau net spėjo pamiršti, ko buvo klausęs. Bet mergina nepamiršo. Ji išvedė tigrą iš alėjos į tą pačią gėlėtą pievą ir vėl uždengė jam akis. Kai mergina savo delnus patraukė, tigras išvydo neregėto grožio planetas, žvaigždes ir galaktikas. Mergina vėl uždengė jam akis ir parodė vieną planetą iš arčiau. Ji buvo tokio nenusakomo grožio, kad tigrui norėjosi verkti. Jis net neįsivaizdavo, kad tokie nuostabūs dalykai gali kur nors egzistuoti. „Čia mūsų namai“, – paaiškino mergina, „Kai baigsis mūsų kelionė, mes čia sugrįšim ir galėsim gyventi tiek, kiek tik norėsim.“ Tai ir buvo rojus, kurį ji norėjo jam parodyti. Tigras pasuko galvą į saules. „Bet dar ne dabar“, – paaiškino mergina, perskaičiusi tigro mintis, – „Mūsų kelionė dar nesibaigė. Ji dar tik prasideda.“ Ji vėl uždengė tigrui akis ir kai savo delnus patraukė, visos pievos gėlės pavirto į spalvotus paukščius ir pradėjo kilti į dangų. Tai buvo nenusakomo grožio reginys.

Visą tą laiką tigras stebėjosi, iš kur ta mergina atsirado ir ar visa tai nėra koks nors sapnas, iš kurio jis ims ir netyčia nubus. Mergina ir pati viskuo stebėjosi ne mažiau negu tigras. Ji žinojo, kad realiame gyvenime tigrai su merginomis nevaikšto, o tuo labiau nesileidžia būti apkabinami. Ji vis dar jautė jo švelnų kailį ir negalėjo atsistebėti, kad toks tigras apskritai egzistuoja. Tiek tigrui, tiek ir merginai viskas atrodė tarsi pasaka. Gražios pasakos tos, kurios baigiasi laimingai, tačiau esama ir tokių, kurios apskritai nesibaigia – jos pačios gražiausios, nors apie jas daug kas nėra girdėję kaip ir apie tai, kad galima paversti baltus žiedus paukščiais ir padaryti taip, kad jie pakiltų į dangų. Bet tokios pasakos visgi egzistuoja, ir tigras tikrai nesapnavo.